Kariaujančios pusės Springfilde dvejus metus kūrė ir ardė „darbo grupes“, rengė „teminius“ svarstymus ir „derybų sesijas“, tačiau iki pat šiol nesugebėjo priimti subalansuoto biudžeto, su realistiškais išlaidų ir pajamų planais.
Pastaruoju metu vis primityvėjanti retorika dėl to, kam tenka atsakomybė pasiūlyti sprendimą, pavirto į „tu pirmas“ – „ne, tu pirmas“. Tad ta proga žvilgtelėkime į Ilinojaus konstituciją ir pažiūrėkim, ką svarbiausias valstijos įstatymų rinkinys gali mums pasiūlyti šiuo klausimu. Pavadinkime tai šventine civilinės teisės pamoka.
Pasak Ilinojaus konstitucijos, gubernatoriaus darbas yra iki trečio vasario trečiadienio „paruošti ir pateikti Generalinei Asamblėjai ateinančių fiskalinių metų valstijos biudžetą“, kuriame yra apskaičiuoti ir įtraukti turimi pajamų šaltiniai ir planuojamos pajamos, detalus išlaidų planas ir valstijos finansinių įsipareigojimų vykdymo planas. Konstitucijoje pabrėžiama, kad išlaidos „negali viršyti apskaičiuotų gauti pajamų“.
Viskas čia labai aišku, o gubernatorius Bruce’as Rauneris dalį (tačiau tikrai ne visus) tų reikalavimų įvykdė. Prie to dar sugrįšime.
Kitoje biudžeto lygties pusėje Konstitucija suteikia įgaliojimus valstijos įstatymų leidėjams priimti reikiamus sprendimus, bei suteikia jiems „išimtinę galią didinti pajamas“, didinant mokesčius ir nustatant įvairius mokėjimus.
Kai Atstovų rūmai ir Senatas sutaria dėl išlaidų planų, gubernatorius gali sumažinti ar vetuoti bet kokį asignavimą, o Generalinė Asamblėja gali bet kokį jo veiksmą vetuoti su savo superdauguma – trimis penktadaliais visų balsų.
Čia irgi viskas labai aišku.
Tad kaip visi šie racionalūs konstituciniai vaidmenys ir atsakomybės atrodo praktiškai mūsų šiandieninėje neracionalioje ir nefunkcionuojančioje politinėje aplinkoje?
Kaip visi gerai žino, nekaip.
Kai Rauneris 2015 metų vasarį pasiūlė savo pirmąjį biudžetą, nepartinė priežiūros organizacija „Civic Federation“ apibūdino jį kaip subalansuotą tik „ant popieriaus“. Organizacijos analitikams užkliuvo kelių milijardų vertės nerealistiniai biudžeto apkarpymai ir „abejotinos“ santaupos iš „abejotino“ pensijų reformos pasiūlymo.
Respublikonų įstatymų leidėjai gubernatoriaus biudžete įgyvendinimui pasiūlė 74 asignacijų projektus, tačiau demokratai komitete visus juos atmetė ir priėmė 9 savus asignacijų projektus, nepridėdami jokių papildomų pajamų šaltinių, taip išbalansuodami „ant popieriaus“ subalansuotą biudžetą iki daugiau nei $4 milijardų deficito.
Rauneris galėjo įtraukti demokratų įstatymo projektus, dar labiau apkarpydamas biudžetą kitose vietose ir pateikti savąją subalansuoto biudžeto versiją. Jis nusprendė to nedaryti, o verčiau vetuoti visą įstatymų paketą. O štai įstatymų leidėjams pritrūko balsų iki superdaugumos, kad panaikintų gubernatoriaus sprendimą.
Šiais metais gubernatorius pateikė biudžetą su $3.5 milijardo deficitu ir pasiūlė apsvarstyti didesnius mokesčius skylių užkamšymui, jei įstatymų leidėjai sutiks įgyvendinti bent dalį jo verslui palankaus reformų plano.
Demokratai gubernatoriaus pasiūlymą atmetė ir atgal grąžino savo išlaidų plano versiją, kurioje deficitas jau siekė beveik $7 milijardus. Planas buvo priimtas Atstovų rūmuose, tačiau Senatas jį atmetė.
Kol vyko visas šis neproduktyvus procesas, valstijos darbuotojai ir toliau gavo atlyginimus, o dauguma programų ir toliau buvo finansuojamos pagal įvairius teismo nutarimus. Dauguma, bet ne aukštesnysis švietimas ir socialinės paslaugos. Tad galiausiai Rauneris ir įstatymų leidėjai laikinai nutraukė kovą ir priėmė du laikinuosius planus: vieną – paskutiniam praėjusių metų pusmečiui ir kitą – pirmajam šių metų pusmečiui, o taip pat du visų metų K-12 švietimo biudžetus.
Tačiau jie nepatvirtino jokių naujų pajamų, kurios užtikrintų išlaidų finansavimą, todėl biudžeto deficitas, neapmokėtos sąskaitos ir įsipareigojimai pensijų fondams pakilo iki dar neregėtos krizės lygio.
O štai dabartinis laikinasis planas baigia galioti vidurnaktį, per pat Naujųjų metų šventę, tačiau nė viena pusė nenori pasiūlyti nei naujų mokesčių ar kokių nors būdų užkamšyti biudžeto skyles, nei naujų (didžiulių) biudžeto apkarpymų.
Šis nenoras nuolatinių politinių kampanijų eroje, perpildytoje atakų prieš varžovus ir automatinių skambučių rinkėjams, galimai visiškai išsprendžiamus sunkumus paverčia neįveikiamomis kliūtimis.
Kas atsakingas už krizę? Abi pusės. Kieno eilė imtis veiksmų? Nesvarbu, svarbu nedelsti.
Štai tokia šiandienos civilinės teisės pamoka.
