Meksikoje gimęs, Ispanijoje gyvenęs jaunesnysis eilinis Liudvikas Jakavičius – vienas iš penkiasdešimties šauktinių, pradėjęs pusmečio tarnybą Radviliškyje, Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Oro gynybos batalione. Žymiausio Šiaulių knygininko, leidėjo Liudviko Jakavičiaus-Lietuvanio proanūkis tarnybą pasirinko savanoriškai, rašo „Šiaulių kraštas“.
Sunkiausia – miške
Kai 31 metų L. Jakavičius pernai į privalomąją karo tarnybą pats pasisiūlė savanoriškai, kai kurie draugai manė, kad jis išprotėjo, juokiasi jis. Liudvikas – išties drąsus savo sprendimais. Meksikoje gimęs, Ispanijoje gyvenęs vyras prieš pusantrų metų nusprendė apsigyventi Šiauliuose, mieste, iš kurio kilusios jo šaknys. Liudvikas – žymiausio Šiaulių knygininko, leidėjo Liudviko Jakavičiaus-Lietuvanio (1871–1941) proanūkis, pasirinkęs tik Lietuvos pilietybę.
Prieš tarnybą L. Jakavičius keturis mėnesius dirbo Vilniuje, amerikiečių kompanijoje. Darbdaviai pritarė jo sprendimui atlikti karo prievolę ir išsaugos darbo vietą. Nuo gruodžio su kitais kariais Rukloje įveikęs trijų mėnesių bazinį karinį rengimą, L. Jakavičius dabar šešis mėnesius tarnaus Oro gynybos batalione, o jo patikimiausiu draugu turės tapti automatinis šautuvas G-36. Tęsti tarnybą Radviliškyje pasirinko, nes norėjo tarnauti greta Šiaulių. Mano, kad į šį miestą dar grįš gyventi.
„Laikas eina labai greitai. Jaučiuosi puikiai. Sudėtingiausia man – lietuvių kalba“, – šypsosi karys, kalbantis angliškai ir ispaniškai. Rukloje nebuvo laiko prisėsti prie lietuvių kalbos vadovėlio, bet tikisi, kad pasistūmės Radviliškyje. Karys lietuviškai supranta svarbiausius dalykus, bet žino: to nepakanka. Radviliškyje Liudvikui mirktelėjo sėkmė – vienas iš instruktorių kalba ispaniškai. O su dauguma karių susikalba angliškai.
Tarnybą L. Jakavičius vadina ir labai gera patirtimi, ir išbandymu. Iš pradžių sunkiausia buvo neturėti įprasto laisvo laiko. Buvo įpratęs gyventi kitu rimtu: po darbo galėjo daryti, ką nori. Kariuomenėje – kas kita. Tačiau anksti keltis Liudvikui nėra sunku. Vilniuje darbe reikėdavo būti 5 valandą 45 minutės, tad tekdavo kilti 4 ryto.
Rukloje dienos bėgo pagal griežtą grafiką: mankšta, mokymai, treniruotės, teorija ir praktika. Sudėtingiausia Liudvikui buvo įveikti paros pratybas miške. Ypač negeras jausmas apėmė, kai pasiklydo. Paklaustas, kas per tris mėnesius buvo įdomiausia, Liudvikas juokiasi: „Taip pat miškas!“
Jei matytų senelis ir prosenelis
„Pasaulis dabar eina iš proto. Jei kas nutiktų, noriu būti pasiruošęs“, – sako karys. Jo nuomone, tarnybą turėtų atlikti visi – kaip Izraelyje.
Liudvikas šypsosi: jei dabar senelis, po karo į JAV emigravęs muzikas Liudvikas Jakavičius, ar prosenelis jį matytų, didžiuotųsi ir sunkiai patikėtų savo akimis. Senelis, mano L. Jakavičius, nebūtų nė pagalvojęs, kad anūkas grįš gyventi į Lietuvą. Tuo labiau – kad taps Lietuvos kariu!
Kai 31 metų L. Jakavičius pernai į privalomąją karo tarnybą pats pasisiūlė savanoriškai, kai kurie draugai manė, kad jis išprotėjo, juokiasi jis. Liudvikas – išties drąsus savo sprendimais. Meksikoje gimęs, Ispanijoje gyvenęs vyras prieš pusantrų metų nusprendė apsigyventi Šiauliuose, mieste, iš kurio kilusios jo šaknys. Liudvikas – žymiausio Šiaulių knygininko, leidėjo Liudviko Jakavičiaus-Lietuvanio (1871–1941) proanūkis, pasirinkęs tik Lietuvos pilietybę.
Į Lietuvos kariuomenę Liudvikas atėjo turėdamas keletą tikslų: išmokti lietuviškai, patikrinti save, įrodyti, kad gali būti karys. Lūkesčiai pasiteisino.
„Žinojau, kad nesu geras sportininkas“, – šypsosi jaunesnysis eilinis. Dabar Liudvikas 3 kilometrus nubėga per 25 minutes. Prieš tai reikėdavo daugiau nei pusvalandžio. Tad džiaugiasi patobulėjęs. Liudvikas sako, kariai yra motyvuoti, dauguma jų – savanoriai, žino, ko atėję: „Jei nebūtų patriotai, būtų likę namuose.“
Po tarnybos Liudvikas grįš į Vilnių, į savo darbovietę, toliau rašys straipsnius žiniasklaidoje mėgstamiausia – politikos tema.
Metų pabaigoje į Lietuvą atvykti planuoja L. Jakavičiaus mama Karmen Jakavičiūtė. Ji ateityje taip pat žada apsigyventi tėvų gimtinėje. Liudvikas juokiasi: norėtų perduoti linkėjimų mamai, bet ji neperskaitys. Tad linkėjimus siunčia draugams iš Šiaulių, nes draugų labiausiai pasiilgo. Ir laisvalaikio, o ypač – kavos puodelio iš ryto prieš darbo dieną. Nuotraukoje: Liudvikas Jakavičius – pasišventęs Lietuvai
