Ko reikia, kad lietuvių muzika garsiau skambėtų užsienyje?

Norint, kad lietuvių kuriama muzika skambėtų, pavyzdžiui, Anglijoje, reikia važiuoti ir dirbti ten, tačiau prieš tai apsikuopti savo šalyje – nešvara gali vyrauti kai kurių atlikėjų mintyse. Taip LRT RADIJUI sako Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Filosofijos ir komunikacijos katedros magistras Tomas Pupinis. Anot jo, norint išpopuliarėti kitose šalyse, pirmiausia reikia turėti produktą – kai kurie nišiniai lietuvių atlikėjai rengia turus ir džiugina užsienio gerbėjus.

– Kaip nusakyti, kas yra popmuzika?

– Yra skirtumas tarp populiariosios muzikos ir popmuzikos. Dažnai popmuzika vadinama ta, kuri pasiekiama masėms, tai galioja ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Populiarioji muzika apima ir nišinius žanrus, tai gali būti ir folk muzika, ir vokiečių šlageriai. Popkultūrą galima įvertinti globaliai. 2006–2007 m. buvo įkurtas Muzikos eksporto biuras, arba Muzikos informavimo centras. Jau daugiau nei dešimt metų stebiu, kas vyksta, kaip viskas keičiasi. Galima matyti, kurie atlikėjai važiuoja į muzikos parodas ir panašiai.

– Kaip Lietuva atrodo pasauliniame kontekste?

– Šnekame apie lietuvišką popmuzikos industriją, bet informacijos apie tai, kaip ji sudaryta, kokia ji yra, kokios įmonės vyrauja, kokie atlikėjai, kaip jie siejasi vienas su kitu, nėra. Tačiau visa struktūra yra įdomi – kas su kuo bendrauja, kokie pagrindiniai rinkos dalyviai ir panašiai. Struktūra lyg ir aiški, spaudoje, medijose matomi pagrindiniai žaidėjai. Mano magistrinio darbo problema buvo tai, kur glūdi to neišėjimo į platesnę rinką priežastis. Pirmiausia, norint „prasimušti“, reikia turėti produktą. Yra nišinių atlikėjų, kurie džiugina gerbėjus kitose šalyse, rengia turus, džiaugiasi. Jų yra maža grupelė.

– Ir mes patys dažnai jų nežinome.

– Tai jau kitas dalykas – medijų pralaidumas, formatas, neformatas. Pradėjus gilintis atrodo, kad atlikėjų ir daug, ir mažai vienu metu. Pastebėjau, kad susikuria mažos leidybinės grupės. Pavyzdžiui, „Garbanotas bosistas“ veikia savo erdvėje, turi kontaktus ir dirba.

– Ko reikia, kad apie kurį nors popmuzikos vardą sužinotų platesnė auditorija?

– Reikia atlikėjo arba kelis atlikėjus globojančios leidybinės kompanijos strategijos, kaip ir kas bus daroma. Tačiau galimybių yra ir nepriklausant leidybinei kompanijai. Pavyzdžiui, atlikėja GJan, kiek girdėjau, pasirašė sutartį Bulgarijoje, jos muzika skambėjo vokiškoje reklamoje.

– Tačiau paprastesnis būdas – priklausyti leidybinei kompanijai?

– Nežinau, ar tai paprastesnis, ar sunkesnis kelias, tai diskutuotina. Svarbu, kaip atlikėjai sutaria su leidybos įmonės viršininkais, kokias dainas nori leisti, ar sutampa požiūriai, ar nori plėstis kartu. Kyla klausimas, kur plėstis? Pavyzdžiui, mes norime, kad muzika skambėtų Anglijoje. Tiesa yra seniai žinoma – važiuoti ir dirbti ten. Tačiau norint eiti kitur, reikia apsikuopti savo šalyje. Turiu omenyje, kad nešvara gali vyrauti atlikėjų, kurie Lietuvoje nėra populiarūs, mintyse. Užsienyje žiūrima, kokią bazę atlikėjas turi savo šalyje, ar apsimoka į jį investuoti. Tas investavimas taip pat yra dalinis, nes kiekvienas nori įdėti kuo mažiau pinigų ir gauti gerą rezultatą. Taigi pirmiausia Lietuvos atlikėjai turėtų būti žinomi čia, turėti savo gerbėjų ratą, tik tada eiti toliau. 

– Savo magistro darbe apie muziką rašote, kad 80 proc. pasaulinės muzikos rinkos – kelių stambių kompanijų rankose.

– Galima taip sakyti. Yra monopolija ir apie 80 proc. to, ką girdime, priklauso pagrindinėms įmonėms, jos Amerikoje. Žinoma, kuo didesnė kompanija, tuo sunkiau ją restruktūrizuoti, prisitaikyti prie pokyčių. Tačiau yra tik 20 proc. nepriklausomų atlikėjų ar įmonių.

– Kaip pasiskirsčiusi muzikos rinka Lietuvoje?

– Reikia pasakyti, kad Lietuvos rinka taip pat segmentuota. Veiksmas dažniausiai vyksta Vilniuje. Tai normalu, nes čia didesnė perkamoji galia, rengiami koncertai. Nepriklausomos ar sąlyginai nepriklausomos įmonės turi daugiau ryšių, gali išpopuliarinti atlikėją. Žmonių įdirbis taip pat turi įtakos. Kalbant apie Lietuvą ir tokias įmones, jų nėra daug. Kartais atrodo, kad žiūrime į užsienio rinką, bet nežinome, kaip ir kas yra pas mus.

LRT radijo laida „Pakartot“

Susiję straipsniai

Kodėl užsieniečiai mokosi lietuvių kalbos?

Lietuvių kalbos besimokantys Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai mano, kad, norėdami būti miesto arba visuomenės dalimi, jie turi kalbėti vietos kalba. Be to, pasak jų, išmokti lietuvių kalbą – tiesus kelias pažinti lietuvius. Šiomis mintimis užsieniečiai pasidalijo su kalbos tyrėja daktare Jogile Teresa Ramonaite, n
daugiau

Lietuvos istorija verta savų „Sostų karų“

Kino centro „Romuva“ ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) organizuojami lietuviško kino (pa)tyrimai „Subtitrai“ naują sezoną pradeda nuo premjeros – jaunosios kartos režisieriaus Domo Vilčinsko trumpametražės dramos „Sugrįžimas“. Filmų kūrėjo Emilio Vėlyvio įkvėptas, kino ir televizijos produkcijos studijas Lo
daugiau

Ypatingos „Nematomo fronto“ premjeros

Alma ir Valdas Adamkai Trečiadienio vakarą Vilniuje įvyko Jono Ohmano, Vinco Sruoginio ir Marko Johnstono filmo „Nematomas frontas“ premjera. Partizanų atminimui skirto filmo nepraleido prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma, taip pat būrys politikos, verslo, kultūros ir pramogų pasaulio atstovų. „Nematomo fro
daugiau