„DARBAI, DARBAI, DARBAI“, – praėjusį mėnesį „Twitter“ tinklalapyje rašė prezidentas Donaldas Trumpas, dar kartą akcentuodamas tuos pačius pažadus, dėl kurių ir iškovojo pergalę rinkimuose. Tačiau nedarbingumo rodiklis yra toks pat kaip ir buvo prieš rinkimus – 4-5 procentai. Daugumos ekonomistų nuomone, tai yra visiškas darbingumas. Valdant prezidentui Barackui Obamai JAV darbo vietų skaičius augo rekordiškai ilgą laikotarpį – ištisus 75 mėnesius. Per praėjusius 50 metų skurdo rodiklis nukrito nuo 19 procentų iki 13,5 procento. Kodėl tada Amerikos darbuotojai jaučiasi blogiau? Kodėl aimanavimas dėl darbo padėties atrodo toks tinkamas? Per paskutinį pusę amžiaus ekonominiai, politiniai ir socialiniai pokyčiai pakeitė ne tik darbo jėgos veidą, bet ir darbo vietos gavimo bei savęs išlaikymo procesus.
Kas pasikeitė?
„Kas pasikeitė? Viskas“, – teigė Kolumbijos universiteto lyčių ir darbo istorijos profesorė Alice Kessler-Harris.
- Anksčiau dominavusias industrijas, kurios mokėjo aukštus atlyginimus išsilavinimo neturintiems žmonėms, pakeitė paslaugų sektoriaus darbai, tačiau dauguma jų moka nedidelius atlyginimus. Tuo pat metu išsilavinimo reikalaujančių darbo vietų skaičius ir toliau auga.
- Koledžo išsilavinimo įgijimo kaina nuo 1978 metų padidėjo daugiau nei 1 000 procentų. Tūkstantmečio karta yra sukaustyta daug didesnėmis paskolomis mokslui ir nepaisant to, kad daug dažniau turi aukštąjį išsilavinimą, gauna 20 procentų mažesnius atlyginimus, negu būdama jų amžiaus gaudavo kūdikių bumo karta.
- Dėl dešimtmečius pastoviais išliekančių atlyginimų dirbti tenka abiems tėvams ir tai tik tam, kad būtų galima pragyventi „nuo algos iki algos“. Dėl to atsiranda vaikų ir senolių priežiūros ir slaugos poreikis, kuris 1950 metais neegzistavo. Tuo metu du trečdaliai moterų buvo „namų šeimininkėmis“, o dabar sudaro beveik pusę JAV darbo jėgos, tačiau vidutiniškai gauna mažesnius atlyginimus, netgi dirbdamos tuos pačius darbus kaip ir vyrai.
- Profsąjungų galia išblėso, o dėl to, kaip rodo įvairūs tyrimai, sumažėjo ir profsąjungoms nepriklausančių darbuotojų atlyginimai.
- Smarkiai išsiplėtė ir išpopuliarėjo gig ekonomika (tai verslo modelis, kai prekes ar paslaugas teikiantys asmenys yra įdarbinami trumpam laikui arba kaip subtiekėjai. Pvz., „Uber“, „Airbnb“). Darbuotojai turi daug daugiau kontrolės ir lankstumo pasirinkdami darbo sąlygas, tačiau rečiau gauna teisinę apsauga ir kitas darbuotojams skirtas teises.
Koks to rezultatas?
Amerikos darbo struktūra visiškai nedera su amerikiečių gyvenimo realybe. Darbuotojai bijo, jog darbo reikalavimai ir įsipareigojimai sukliudys jiems leisti laiką su savo vaikais, antromis pusėmis ar skirti laiko sau. Dauguma darbuotojų yra emociškai ir finansiškai išsekinti savo vaikų ir senstančių tėvų sveikatos apsaugos įkainių. Jie visada bando išspręsti darbo, šeimos ir (jeigu pasiseka) laisvalaikio suderinimo galvosūkį.
„Atsiduriame pozicijoje, kurioje darbo vietos ir visuomeniniai nuostatai visiškai neatitinka darbo jėgos ir šeimų poreikių“, – teigė Nacionalinės moterų ir šeimų bendrijos viceprezidentė Vicki Shabo.
Apmokamų medicininių atostogų beveik nėra
Daugiau nei 60 procentų Pew tyrimų centro vykdytoje apklausoje dalyvavusių amerikiečių teigia, jog dėl medicininių problemų šeimoje turėjo trumpam išeiti arba planuoja trumpam išeiti atostogų. Tačiau mažiau nei 40 procentų JAV darbuotojų atitinka Šeimų medicininių atostogų įstatymo reikalavimus, kurie garantuoja 12 neapmokamų savaičių atostogas.
MacKenzie Nicholson laukėsi antro vaiko, kai jos motinai buvo nustatytas smegenų auglys. Ji buvo priversta išnaudoti savo kasmetinių atostogų ir nedarbingumo laiką, kuriuo žadėjo pakeisti tris apmokamas savaites motinystės atostogų, kurias galėjo pasiūlyti jos darbovietė. Ji žinojo, kad jai reikės bent 6 savaičių, kad galėtų atsigauti po suplanuoto Cezario pjūvio.
„Tai ne tik gimdymas. Tenka rūpintis ir sergančiais tėvais. Tokie dalykai gali atsitikti bet kam. Jie gali atsitikti bet kada. Neįmanoma to suplanuoti. Nemanau, kad teisinga bausti darbuotojus dėl to, jog jie stengiasi padaryti tai, kas yra geriausia jų šeimoms. Juk visi turime šeimas. Tai, ką darome, yra labai pavojinga“, – kalbėjo Nicholson.
Abi partijos pristatė pasiūlymus šios problemos sprendimui. Respublikonų „Stiprių šeimų įstatymas“, kuris šių metų vasarį buvo dar kartą pateiktas svarstymui senatorės Deb Fischer, suteiktų kompanijoms paskatas darbuotojams skirti bent dvi savaites apmokamų medicininių atostogų per metus. Darbdaviai gautų 25 procentus to, ką moka darbuotojams per ligos laikotarpį.
Demokratų planas, kuris dar kartą buvo pateiktas svarstymui senatorės Kirsten Gillibrand ir kongresmenės Rosa DeLauro, sukurtų nacionalinį fondą, iš kurio 12 savaičių medicininių atostogų išėjusiems darbuotojams būtų mokama du trečdaliai jų atlyginimo.
Trumpo pasiūlytas apmokamų motinystės atostogų planas šešias savaites dengtų visas naujas motinas, tėvus bei įsivaikinusius tėvus. Tai pirmas tokio tipo respublikonų kontroliuojamų Baltųjų rūmų planas, tačiau jis bus svarstomas respublikonų kontroliuojamame Kongrese, kuris retai remia tokius pasiūlymus.
Vaikų priežiūra – sunku rasti ir apmokėti
Dirbantiems tėvams labai sudėtinga surasti, o vėliau ir apmokėti vaikų priežiūros paslaugas. Trečdalis tėvų teigia, jog labai sunku rasti, kas prižiūrėtų jų vaikus. Tačiau šią problemą išsprendusius tėvus užgriūna dar viena milžiniška našta – tokių paslaugų įkainiai. Trečdalis už vaikų priežiūrą mokančių tėvų teigė, jog tokių paslaugų įkainiai šeimai sukėlė finansinius sunkumus.
Veteranė Charlotte Brock dirbo Vašingtone bei lankė koledžą, kai sužinojo, jog laukiasi kūdikio ir taps vieniša motina. Jos kompanija neteikė jokių apmokamų motinystės atostogų. Brock teigia, jog aukštos vaikų priežiūros kainos Vašingtone (daugiau nei $2 tūkstančiai per mėnesį) buvo viena iš priežasčių, dėl kurių ji nusprendė sustabdyti mokslus, mesti darbą ir persikelti gyventi pas tėvus.
Namie ji praleido dvejus metus. Galų gale sugrįžo mokytis ir pradėjo bandyti atgaivinti karjerą. Jos motina prižiūrėjo jos sūnų, kol Brock buvo darbe ar universitete.
„Jeigu ne mano mama, tai nieko nebūčiau galėjusi padaryti“, – kalbėjo Brock.
Brock pelnė magistro laipsnį ir įsidarbino „NASA“, tačiau teigia, jog jos karjera taip ir neatsigavo.
„Anksčiau uždirbau $30 tūkstančių daugiau negu uždirbu dabar. Mane pykdo mūsų šalies moralės trūkumas. Šeimos, kūdikiai nėra svarbūs. Politikai dažnai kalba apie šeimos vertybių svarbą, tačiau nieko nedaro, kad padėtų šeimoms“, – pasakojo Brock.
Trumpas teigė, jog nori, kad vaikų priežiūros paslaugos taptų prieinamesnės, tačiau Mokesčių politikos centro duomenimis, jo planas padėtų tik turtingoms šeimoms. Uždirbantys mažiau nei $40 tūkstančių tokioms išlaidoms per metus sutaupytų daugiausiai $20.
Visada dirbanti kultūra
Pagal Ekonominės bendradarbiavimo ir raidos organizacijos duomenis, vidutinė JAV darbo savaitė yra 34,4 valandos, tačiau Shabo teigia, jog tai neatspindi darbų realybės.
„Daugumai šeimų neegzistuoja nei 40 valandų, nei penkių darbo dienų per savaitę idėja. Kai kurie žmonės iš darbo grįžta laiku, tačiau vos peržengę namų slenkstį privalo sėsti prie kompiuterio ir tęsti darbą. Kitiems žmonėms neužtenka laiko, kad galėtų dirbti. Kiti nežino kur, kada ir kiek laiko turės dirbti“, – kalbėjo Shabo.
2015 metais atlikta apklausa parodė, jog amerikiečių kelionės į ir iš darbo nuolatos ilgėja. Įvairūs tyrimai įrodė, jog dėl tokių ilgų kelionių kenčia darbuotojų sveikata ir emocinė gerovė. Ilgai į darbą važiuojantys asmenys dažniau skundžiasi nutukimu, aukštu cholesterolio kiekiu kraujyje, nugaros ir kaklo skausmais.
Minimalus atlyginimas
Pew tyrimų centro duomenimis, 58 procentai amerikiečių palaiko federalinio minimalaus atlyginimo didinimą, kuris šiuo metu yra $7,25 už valandą ir nebuvo didintas nuo 2009 metų. Minimalų atlyginimą gaunantys tėvai neretai gyvena labai skurdžiai.
Darbo grupės jau kurį laiką stengiasi federalinį minimalų atlyginimą pakelti iki $15 už valandą. Deja, neaišku ar darbo sekretorius Alexanderas Acosta palaiko minimalaus atlyginimo didinimą. Trumpo pozicija šiuo klausimu taip pat yra neaiški – jis teigė, jog minimalus atlyginimas neturėtų būti didinamas, tačiau stebėjosi, „kaip žmonės išgyvena gaudami $7,25 už valandą.“ Kai kurios valstijos ir administraciniai rajonai jau pasiekė arba greitai pasieks $15 už valandą ribą (Ilinojus priklauso pirmajai kategorijai).
Shabo teigia, jog bendras darbuotojų progresas Amerikoje yra ganėtinai lėtas, nes šalis vis dar įsikibusi „idealios Amerikos mito“, kuris byloja, jog įmanoma pačiam savarankiškai išlipti iš duobės.
„Šeimų iššūkiai yra laikomi individualiomis problemomis. Tačiau, vienu ar kitu būdu, tai liečia mus visus“, – kalbėjo Shabo.
