„Kodėl JAV mokesčių mokėtojams turėtų rūpėti Ukraina?“ – teigiama, kad šį klausimą susitikimo Italijoje metu uždavė Jungtinių Valstijų valstybės sekretorius Rexas Tillersonas.
Prancūzijos užsienio reikalų ministras jam atsakė, kad JAV turėtų norėti stipresnės Europos ir tai yra tiesa, tačiau tai nėra vienintelė priežastis, dėl kurios Amerika turėtų rūpintis Ukraina.
Visų pirma, Rusijos invazija Ukrainoje, Krymo aneksavimas ir pastovūs kariniai veiksmai šalies rytuose pažeidžia vieną pagrindinių tarptautinių santykių principų, kuris skelbia, jos sienos tarp šalių negali būti keičiamos naudojantis karinėmis pajėgomis. Tai bandė padaryti Saddamas Husseinas Kuveite 1990 metais. Tai bandė padaryti ir Hitleris prieš ir per Antrą pasaulinį karą. Šio principo laikymasis yra pasaulinės taikos ir tvarkos pamatai.
Antra priežastis yra pati Rusija. Kremlius, valdomas Vladimiro Putino, yra vieno matmens galia. Šalies pasaulinė įtaka priklauso nuo jo sugebėjimo dominuoti kitus naudojantis jėga, kuri gali būti karinė, kibernetinė ar susijusi su Rusijos gamtinių dujų ir degalų eksportu. Labai svarbu neleisti Putinui suvokti, kad jėgos naudojimas yra tinkamas būdas daryti Rusiją didžia. Jeigu tai įvyks, jis ir toliau puldinės, spaus ir kišis į kitų šalių reikalus.
Kita priežastis, dėl kurios reiktų rūpintis Ukraina, yra jos atominių ginklų praeitis. Anksčiau ji buvo Sovietų Sąjungos dalis ir joje buvo laikoma labai daug sovietų atominių galvučių. Subyrėjus Sąjungai buvo susirūpinta, kad dauguma naujų nepriklausomų šalių taps atominius ginklus turinčiomis valstijomis. Dėl to būtų smarkiai padidėjusi tikimybė, jog tokie ginklai pateks į teroristų rankas.
Pagal 1994 metų susitarimą tarp JAV, JK, Rusijos ir Ukrainos, Ukraina savanoriškai išmontavo visas turėtas atomines galvutes. Vėlesnė Krymo netektis siunčia labai baugią žinutę kitiems lyderiams – atominių ginklų atsisakymas gali būti žalingas politiniam ir teritoriniam saugumui. Faktas, jog po atominių ginklų programų buvo užpultas Irakas ir Libija, bei faktas, jog niekas nepuola iki dantų atominiais ginklais ginkluotos Šiaurės Korėjos, yra labai gera pamoka.
Anksčiau minėtas susitarimas – 1994-ųjų Budapešto memorandumas – yra ketvirtoji priežastis. Pagal šį susitarimą buvo užtikrintas Ukrainos saugumas. Tai nebuvo gynybos sutartis (Ukraina netapo NATO nare), tačiau buvo stengiamasi užtikrinti, jog Ukraina liks saugi ir atsisakiusi atominių ginklų. Šie pažadai liko tušti. Šalies žodis yra šalies ryšys. Kai JAV nesugeba ištesėti savo pažadų, tai padrąsina jos priešininkus ir skatina jos draugus eiti savu keliu. Abu šie rezultatai mažina pasaulinį stabilumą ir JAV įtaką.
Geros žinios JAV mokesčių mokėtojoms yra tos, jog Amerika gali sau leisti rūpintis Ukraina ir daugeliu kitų tarptautinių problemų. Tiesa, JAV išleidžia labai daug savo gynybai – apie 600 milijardų dolerių per metus. Tačiau tai yra tik šiek tiek daugiau nei 3 procentai mūsų ekonominio produkto vertės.
Išlaidos užsienyje niekur nedingsta. Kaip išmokome Rugsėjo 11-ają, Zikos ir Ebolos virusų metu bei Rusijos kišimosi į prezidento rinkimus metu, vietiniai reikalai neilgai išbūna vietiniai ir labai greitai tampa tarptautiniais, nes mūsų pasaulis yra susipynęs. Tai, kas atsitinka kažkur kitur, labai greitai atkeliauja ir iki mūsų.
Prezidentas Trumpas savo kampanijos metu skelbė, jog Amerika bus pirmiausia. Taip, mūsų šalis turi nemažai vidinių sunkumų, tačiau prasta sveikatos apsauga ir viešosios mokyklos nebus pataisytos pasaulyje nieko nedarant. Amerika savo švietimui ir sveikatos apsaugai išleidžia daug daugiau pinigų negu didžioji dalis kitų šalių. Tačiau problema slypi tame, kaip tai išleidžiame, o tai nusprendžia rinkėjai balsuodami už mūsų lyderius. Ukrainos ar bet kurios kitos pasaulio vietos ignoravimas nepadarys mūsų protingesniais, sveikesniais ar turtingesniais. Tai tik iškels grėsmę mūsų pačių saugumui.
Richardas Haassas, Užsienio reikalų tarybos prezidentas, knygos „World in Disarray: American Foreign Policy and the Crisis of the Old Order“ autorius
