Kiekvieną minutę pasaulyje įvyksta 28 mažamečių mergaičių ištekinimai. Tai reiškia, kad 15 mln. mergaičių kiekvienais metais netenka galimybės mokytis, yra atimamos iš savo šeimų ir privalo pamiršti vaikystę.
Reprodukcinių teisių centro duomenimis, 24 proc. pakistaniečių mergaičių yra ištekinamos iki 18-os (priešingai nei kaimyninėje Indijoje, Bangladeše ar Nepale, tokios santuokos čia vis dar yra legalios). Ir nors santuokinis amžius čia yra šešiolika, 7 proc. mergaičių Pakistane yra ištekinamos iki 15-os.
Ši statistika mums parodo, kaip dažnai jaunos merginos yra prievarta ištekinamos, tačiau nieko nepasako apie tai, koks jausmas būti mažamete nuotaka ar priverstinai ištekinto vaiko mama. Tą mums pasakoja tokie filmai kaip dabar keliuose JAV miestuose rodomas „Dukhtar“, sukurtas pakistanietės Afijos Nathaniel. Anksčiau dirbusi programuotoja, o dabar – kino režisiere, Nathaniel gimė Lahore, Pakistane. Ten ji baigė kompiuterijos mokslų bakalaurą ir keletą metų dirbo toje srityje, kai suprato, kad tai jai nebepatinka. Ji metė savo darbą, perėjo į reklamos sritį, bei dirbo keliose nevyriausybinėse organizacijose Šveicarijoje. 2001-aisiais ji gavo stipendiją mokytis Kolumbijos universiteto Kino mokykloje, persikėlė į Niujorką, ir pradėjo savo 10 metų trukusią kelionę kuriant „Dukhtar“, kurį pati parašė, režisavo ir prodiusavo.
„Dukhtar“ yra istorija apie Allah Rakhi, motiną, bėgančią su savo 10-mete dukterimi iš Pakistano kaimo. Filme Rakhi vyras suorganizuoja savo dukters vestuves su konkuruojančio kaimo lyderiu, kad užtikrintų taiką regione. Rakhi, ištekinta panašiomis aplinkybėmis, pasiima dukterį ir pabėga iš namų, kad ją išgelbėtų nuo tokio pat likimo. Tai išties nuostabi vienos pakistanietės išgyvenimo sudėtingoje situacijoje studija, atkreipianti dėmesį į priverstinių vedybų problemą, žmogaus teisių krizę, apie kurią daugybė amerikiečių nė nežino.
„Yes Magazine“ neseniai turėjo progą pasikalbėti su Nathaniel apie tai, kaip ji iš kompiuterijos patraukė į kino pramonę, kodėl savo pirmojo filmo tema pasirinko priverstines santuokas, ir su kokiomis problemomis susidūrė kurdama juostą kaip moteris iš Pakistano.
- Baigėte Kolumbijos universitetą. Gal galite papasakoti, kaip ten atsidūrėte?
- Pakistane dirbau informatike. Ten gimiau, užaugau ir gavau išsilavinimą. Nuo pat vaikystės mėgau pasakoti istorijas – mano mintys buvo kupinos jų. Tačiau mūsų švietimo sistemoje nėra meno ar kino studijų, tad niekada pati sąmoningai to nesiekiau. Kai baigiau savo antrą bakalaurą, gerai apmąsčiau, ką noriu daryti su savo gyvenimu, ir nusprendžiau, kad nebegaliu būti pririšta prie darbo stalo ir vien tik programuoti. Tai nebuvo tai, ką norėjau daryti. Aš norėjau pasakoti istorijas. Artimiausias tam dalykas buvo reklamos sektorius. Kūriau reklamas televizijai, radijui, spaudai. Tai buvo puiki praktika, išmokiusi mane papasakoti istoriją per 30 sekundžių, ir parodžiusi, kaip galima pakeisti visuomenės požiūrį. Tai buvo įdomi mikropraktika prieš kino mokyklą, į kurią patekau tik todėl, kad Kolumbijos universitetas skyrė man stipendiją.
- Kaip sugalvojote kurti „Dukhtar“? Kodėl pasirinkote šią istoriją savo debiutiniam filmui?
- 1999-aisiais išgirdau istoriją, kuri atsisakė palikti mano mintis. Tai buvo pasakojimas apie moterį iš kaimiško Pakistano regiono, kuri pagrobė savo dvi dukteris ir pabėgo. Tas vaizdas stovėjo man akyse metų metus. Vis galvodavau, kaip ji ištvėrė persekiojimus, medžiojimą. Ji bandė išgyventi visuomenėje, kuri neleidžia vienišoms moterims ar mamoms likti vienoms pačioms. Tai mane suintrigavo. Aš pati esu kilusi iš labai matriarchalinės šeimynos, kas Pakistane yra neįprasta. Užaugau matydama, kaip mano prosenelė, močiutė, mama, visos moterys mano šeimoje, aukojosi tam, kad sukurtų geresnį gyvenimą savo vaikams. Mūsų kultūroje tokių istorijų kratomasi. Jos niekuomet neišvysta dienos šviesos. Šios moters istoriją man papasakoti buvo nepaprastai asmeniška, ir aš negalėjau leisti, jog ji būtų užmiršta.
- Jūs ir pati turite dukterį. Ar ji buvo kartu su jumis Pakistane, kai filmavote šią juostą?
- Taip, turiu dukrą. Jai aštuoneri. Tuo metu ja rūpinosi mano vyras. Nemačiau jų kelis mėnesius. Filmavome nuošalioje Pakistano dalyje. Kartais neturėdavome mobiliojo ryšio ar prieigos prie interneto. Buvo sunku negalėti bendrauti su mano mažyle ir vyru. Be to, mano vyras yra indas. Kai mano dukra nuvyko į Indiją pabūti pas mano uošvius, negalėjau jai skambinti, nes buvau ginčytinoje teritorijoje tarp Indijos ir Pakistano. Visų telefoninių skambučių buvo klausomasi. Jeigu skambindavai iš ten į Indiją, galėjai patekti į bėdą. Negalėjau kalbėtis su savo dukra ištisą mėnesį, kol ji lankėsi Indijoje.
- Kaip sekėsi filmuoti juostą toje Pakistano dalyje?
- Su kai kuriais savo komandos nariais dirbau jau kelis metus. Mes ilgamečiai draugai. Kai atėjo laikas filmuoti, vadybininkas, kurį pažįstu jau ilgus metus, pasakė: „Mes kursime šį filmą, net jeigu niekas jo nesupras ir jis niekam nepatiks.“ Filmavome sudėtingomis sąlygomis. Tai yra ginčytinas regionas su milžiniškomis saugumo pajėgomis, ir tuo metu kaip tik prasiveržė religiniai nesutarimai. Buvo viduržiemis, o aš du mėnesius buvau vienintelė moteris 40 vyrų komandoje. Tai tikrai sudėtingos sąlygos pirmą kartą filmą kuriančiai komandai.
- Ar Pakistano kino pramonė jus parėmė, ar dirbote nepriklausomai?
- Kino pramonė Pakistane dar tik gimsta. Yra atskirų žmonių, kuriančių kiną, bet niekas nedaroma drauge. Nėra jokios bendrumo. Mes buvome tarsi grupė bendraminčių, kurie tiesiog susibūrė ir pasakė: „Vyksime į šią šalies dalį ir ten filmuosime.“
- Daugybei žiūrovų iš Vakarų tai bus pirmas kartas, kai jie pamatys Pakistano kraštovaizdį. Regionas, kuriame filmavote, tikrai pribloškia savo grožiu. Ar specialiai siekėte jį pabrėžti?
- Taip, būtent todėl norėjau nufilmuoti kraštovaizdį. Jis gražus ir toks siurrealus... Ir yra kažkas nepaprasto tame vienišame peizaže, įrėmintame kadre, kažkas pagarbaus pabėgusių moterų atžvilgiu.
- Vakarų pusrutulyje filmas sulaukė itin pozityvios kritikų reakcijos. Ar jis jau buvo rodomas Pakistane? Kokios reakcijos jis sulaukė jūsų gimtojoje šalyje?
- Taip, praėjusiais metais, po premjeros Toronto tarptautiniame kino festivalyje, jis buvo pradėtas rodyti Pakistano kino teatruose. Mes pasirinkome didžiausią platintoją šalyje ir filmas sulaukė pripažinimo. Jis buvo rodomas keturias savaites iš eilės ir konkuravo su didžiausiais Holivudo ir Bolivudo bei vietiniais filmais. Mes pamatėme, jog juosta pritraukia pačius įvairiausius žmones, ir daugelis jų į kiną ėjo pirmą kartą. Daugybė moterų – vyresnių moterų, močiučių, motinų – atsivesdavo visą šeimą jo pamatyti. Mokytojai veždavosi savo mokinius. Buvo įdomu visa tai matyti, bei matyti susidomėjimą iš naujų žiūrovų.
- Neretai moterims režisierėms sunku sukurti debiutines savo juostas. Kaip jums, moteriai iš Pakistano, pavyko išleisti savo pirmąjį filmą Jungtinėse Valstijose?
- Finansavimo ir partnerių paieškos prasidėjo Niujorke, kur gimsta daugybė panašių filmų. Labai nustebau, kad nors juosta „ant popieriaus“ patiko daugeliui žmonių, niekas nenorėjo investuoti į filmą, kurio veiksmas vyksta Pakistane. Tam tiesiog nebuvo precedento. Nors tai turėjo būti bendras amerikiečių ir pakistaniečių darbas, jis buvo vadinamas „pernelyg užsienietišku“. Taip pat nebuvau pasirengusi kitam dalykui – įsitikinimui, kad juostą JAV bus sunku parduoti, nes dvi pagrindinės jo veikėjos yra moteriškos lyties. Po kelis metus trukusių bandymų Niujorke, aš nusprendžiau sukurti filmą pati viena. Per 10 metų trukusią kelionę kuriant šią juostą, mes susiradome žmonių Europoje, kurie priimtiniau žiūrėjo į Pakistane vykstančią istoriją. Galiausiai laimėjome Norvegijos kino stipendiją, kuria remiami kino kūrėjai iš besivystančių šalių. Tai buvo pirmas didelis gabalėlis finansavimo dėlionėje. Ir kai tai įvyko, tapo lengva sudaryti kitus, smulkesnius kontraktus. Mes rinkome pinigus dalimis, todėl filmą sukurti ir užtruko beveik 10 metų.
- Filmas JAV pasirodė tuo pat metu, kaip ir kita istorija iš Pakistano, apie Malalą Yousafzai.
- Tai labai įdomu, nes aš nė nenumaniau, kad tuo laiku buvo kuriama dokumentika apie Malalą. Mes ruošėmės šiam filmui ilgai prieš tam įvykstant. Tačiau man gera matyti, kad istorijos iš mūsų pasaulio dalies susilaukia dėmesio už jos ribų. Svarbu matyti, kaip tokia įvairovė atspindima kino ekrane. Istorijos apie drąsą ir viltį yra tokios pat svarbios kaip ir bet kurios kitos. Jos nusipelno būti parodytos ir pamatytos lygiai taip pat, kaip filmai apie superherojus ar kitos fantazijos.
