Nightcrawler
Režisierius: Dan Gilroy. Vaidina: Jake Gyllenhaal, Rene Russo, Michael Papajohn, Bill Paxton, Kent, James Huang
Tiems, kas žiūri televiziją (ypač vietinių TV kanalų kriminalų reportažus), nėra naujiena, kad čia dominuoja kraujo klanai, virpantys liudininkai ir „karštos naujienos“. Tai, ką kadaise pranašavo tokios juostos kaip „Network“ ir „Broadcast News“, dabar yra visiems savaime suprantama realybė. Scenarijaus autoriaus ir režisieriaus Dano Gilroy‘aus ypatingai įkrautas ir siaubingai juokingas debiutinis režisūrinis darbas „Kriminalinė žurnalistika“ remiasi būtent šia prielaida, tačiau išmintingai vengia kartoti tuos pačius argumentus. Vietoj to, jis sujungia pašėlusią ir visiškai supuvusią šokiruojančios žurnalistinės medžiagos medžioklę su įsislaptinusio psichopato karjeros planais – nenuostabu, kad minėtoji karjera klostosi puikiai. Juosta savo žiniasklaidos hiperbolizuotu dėmesiu perversijai primena Martino Scorsese darbus „Taksi vairuotojas“ (Taxi Driver) ir „Komedijos karalius“ (The King of Comedy) bei tampa nesveiko ir nepasotinamo apetito portretu.
Šio pasakojimo centre atsiduria išalkęs vilkas Lu Blūmas (naktimis klaidžioti mėgusio Leopoldo Blūmo iš Jameso Joyce‘o „Uliso“ palikuonis?), vaidinamas lieso kaip dviratis Jacke‘o Gyllenhaalo, kuris jau iš pirmo žvilgsnio ima kelti įtarimą, kad yra kur kas daugiau nei eilinis Los Andželo vienišius. Jau greičiau šis ambicingas ir maniakiškai akylas veikėjas primena talentingojo misterio Tomo Riplio, „lietaus žmogaus“ Reimondo Babito ir „Amerikos psichopato“ mišinį. Plačiomis akimis, energingas ir nepatenkintas savo naktiniais plėšikavimais, kurie yra ir jo hobis, ir pragyvenimo šaltinis, kartą jis privažiuoja prie degančio automobilio greitkelyje. Gelbėjimo procesas įpusėjęs, o įvykio vieta pilna laisvai samdomų operatorių, kurie už greitas išmokas pardavinėja siaubingus kadrus vietinėms televizijos stotims. Lu aplanko išganinga mintis ir netrukus jis lombarde iškeičia vogtą dviratį į kamerą ir pats leidžiasi į naktinio Los Andželo gatves, atsirasdamas arčiau įvykio vietos nei kas kitas (kartą jis vos nepervažiuoja automobiliu per nusikaltimo vietą) ir be leidimo sėlinantis per kulkomis suvarpytus namus.
Nuo čia „Kriminalinė žurnalistika“ strimgalviais pasileidžia į siaubingą ir pakvaišusiai juokingą žurnalistikos, darbo rinkos ir savipagalbos kultūros satyrą. Smarkiai vaidmeniui sulysęs Gyllenhaalas savo stikliniu žvilgsniu primena Nosferatu, tačiau pasižymi Andy Kaufmano maniakišku pažeidžiamumu. Televizijos naujienų verslas yra pasibjaurėtinas. Vietinės TV stoties vadovė (puikiai su vaidmeniu susitvarkiusi Rene Russo) puikiai paaiškina naujienų virtuvę: „Tobula istorija - tai klykianti moteris perpjauta gerkle bėganti gatve prestižiniame ir saugiame rajone“, sako ji. Kanalui reikia reitingų, žiūrovams norisi kraujo. Lu su malonumu pasirūpins, kad visi būtų patenkinti. Lu, laikydamas save tikru savo naujosios profesijos menininku, peržengia vis naujas ribas: pavyzdžiui, pirmas atvykęs į avarijos vietą pertempia aukos kūną taip, kad išeitų įspūdingesnis kadras. Jis kviečia žiūrovus į pramoginę, smagią ir kartu neraminančią bei pykinančią kelionę.
Tai yra geriausias vaidmuo Gyllenhaalo karjeroje, kurio dar prieš kelis metus jis nebūtų sugebėjęs sukurti. Jo berniukiškas žavesys čia transformuojamas į sunkiai nusakomą šeškišką liguistumą, o personažo manijos išsiskleidžia per obsesinį-kompulsinį sutrikimą menančius monologus (mažiausiai vienas iš jų yra vertas griausmingų apstulbusios publikos ovacijų) ir populiariosios psichologijos ir „naujojo amžiaus“ mantrų staccato, kuriais jis geba pateisinti bet kokį savo veiksmą.
Žiūrovai tikrai liks dėkingi režisieriui už tai, kad šis nevargina mūsų pagrindinio herojaus priešistore ir nebando visko paaiškinti mums įprastais priežasties-pasekmės dėsniais, taip pamėgtais Holivudo. Nieko tokio, kad šis herojus šaltakraujiškai žudo visus, pasitaikiusius jo kelyje, nes juk mafija pagrobė jo dukrelę, - štai taip paprastai Holivude mums yra pasakoma, kas yra moralu, o kas ne. Šituo aspektu „Kriminalinė žurnalistika“ yra gaivaus oro gūsis. Tai filmas, su laimingomis pabaigomis tiems žmonėms, kurie jų visiškai nenusipelno. Tai filmas, kuriame dera (nesąmoningas) komizmas, visiškas tiesmukiškumas ir tikras, visaapimantis siaubas. Pagrindinis personažas yra šiandieninių televizijos naujienų cinizmo, manipuliacijos ir nužmogėjimo personifikacija. Jis yra prie mūsų laikų prisitaikęs protagonistas.
