Pirmadienį, vasario 15 dieną, Rusijos informacijos agentūra TASS pranešė, kad rusų okupuoto Krymo prokurorė Natalija Poklonskaja Aukščiausiajam teismui pateikė ieškinį dėl Krymo totorių tautos valdančiojo organo Medžliso (kuris veikia kaip jų parlamentas) veiklos uždraudimo. Pagrindu šiam žingsniui neva tapo penkių Krymo totorių organizacijų prašymai. Štai minėtosios organizacijos: „Kirim birligi“ („Krymo vienybė“), „Krymo totoriai – Krymo parama“, „Krymo totorių jaunimo komitetas“, „Krymo totorių vyresniųjų taryba“, „Sudako miesto apylinkių Nacionalinė Krymo totorių kultūros autonomija“.
Pasak Poklonskajos, iš pačių Krymo totorių „vis plūsta kreipimaisi su prašymais Krymo totorių Medžliso veiklą paskelbti provokacine ir prieštaraujančia įstatymams“.
„Krymo respublikos Aukščiausiajam teismui yra pateiktas mano pasirašytas pareiškimas su prašymu pripažinti visuomeninę organizaciją Krymo totorių Medžlisas ekstremistine ir uždrausti jos veiklą Rusijos Federacijos teritorijoje“, – agentūrai „Interfaks“ situaciją komentavo Poklonskaja.
Visų pirma, Ukrainos pilietė Natalija Poklonskaja daro kriminalinį nusikaltimą vien eidama pareigas, gautas iš okupacinės valdžios.
Visų antra, Krymo totorių Medžlisas nėra ir niekada nebuvo visuomenine organizacija. Tai atstovaujamasis Krymo totorių tautos (istorinės šios teritorijos vietinių gyventojų tautos, gyvenusios čia dar iki ukrainiečių, rusų ar dar ko nors) vykdomosios valdžios organas, kuris yra renkamas laikantis atitinkamų demokratinių procedūrų. Faktiškai, kalba eina apie vietinių Krymo gyventojų politikos instituciją.
Trečia, ekstremizmo apibrėžimas apima radikalaus požiūrio laikymąsi ir kraštutinių priemonių naudojimą (įskaitant teroristinius aktus, paimamus įkaitus ir pan.), siekiant savo tikslų. Toks apibrėžimas greičiau tinka Rusijos valdžios ir jos samdinių veiklai, o ne Medžlisui.
Tačiau jei mes į Krymą žiūrėsime ne tik kaip į okupuotą, o kaip į aneksuotą teritoriją, t.y. kaip į teritoriją, kurią šalis agresorė oficialiai paskelbė savo dalimi, tuomet rusų valdininkų ir kolaborantų veiklą Kryme galima vertinti kaip oficialius Rusijos valdžios veiksmus. Ir tuomet visas situacijos paveikslas pasikeičia.
Net pati prokurorė Poklonskaja savo arsenale neturi nė vienos bylos, kuri įrodytų ekstremistinį Medžliso veiklos pobūdį. O net jei tokia byla būtų suklastota, jos vis tiek nebūtų galima panaudoti kaip pagrindo uždrausti Medžlisą, ir juo labiau svaidytis kaltinimais ekstremizmu – juk šie kaltinimai yra metami ne bet kam, o visos tautos atstovams, jos vykdomajai valdžiai. Štai, pavyzdžiui, Rusijos Dūmos sprendimas „dėl Krymo prijungimo“ yra neįstatymiškas ir netgi nusikalstamas. Tokiu atveju galima svarstyti grupės deputatų (tebūnie tai ir dauguma visų Dūmos deputatų) veiksmus ir nustatyti, ar jie buvo nusikalstami ir kokius teisinius pažeidimus padarė. Tačiau net ir tokiu atveju Rusijos Dūmos negalima paskelbti ekstremistine organizacija, nes ji yra valdžios institucija, o ne visuomeninė asociacija.
Čia svarbu kai kas kita. Kadangi Medžlisas yra atstovaujantysis organas, jo narių rinkimo procese dalyvauja didelė dalis Krymo totorių. Didžioji dauguma tautos su Medžlisu tiesiogiai arba netiesiogiai bendradarbiauja visais įmanomais klausimais: nuo kultūrinių renginių organizavimo iki žemės sklypų skyrimo ir pagalbos įsikuriant sugrįžusiems į istorinę tėvynę. Pripažinti Medžlisą ekstremistine organizacija reiškia potencialiai apkaltinti kiekvieną Krymo totorių tautos atstovą ekstremizmu, nustumti kiekvieną jų už įstatymo ribų. Taigi, mes tampame išgalvoto būdo, kaip klasifikuoti „nusikaltėlius“ pagal labai abstrakčius ir bendrinius bruožus, liudininkais. Pasirodo, nusikaltėliu galima tapti ne dėl to, kad padarei nusikaltimą, o vien todėl, kad dalyvauji savo tautos politiniame gyvenime.
Na, o šitai jau mums suteikia pagrindą kalbėti apie persekiojimą nacionaliniu ar etniniu pagrindu, apie oficialų tam tikros tautos atstovų paskelbimą ekstremistais. Ir tuomet kyla klausimas: kaip gi reaguoti į tai, kas vyksta? Kas turi prisiimti už tai atsakomybę: okupacinė valdžia Kryme ar oficiali Rusijos valdžia Maskvoje, paskelbusi Krymą savo teritorijos dalimi?
Be abejo, entuziastingi Krymo prokuratūros veiksmai tikrai užims pelnytai garbingą vietą tarp įrodymų apie nusikaltimus, kuriuos rusų okupantai vykdė ir tebevykdo Ukrainos žemėje. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Rusijos Federacija oficialiai paskelbė Krymą savo teritorija ir, pradėjusi tam tikros tautos persekiojimą, pažeidė tas tarptautines normas ir konvencijas, kurių buvo įsipareigojusi laikytis. Kaip sureaguotų tarptautinė bendruomenė, jeigu Rusijoje ekstremistais būtų paskelbti, pavyzdžiui, visi buriatai (šiaurinės Azijos tauta, gyvenanti daugiausiai Rusijoje – red.past.)? Akivaizdu, kad tai sukeltų rezonansą, ir galbūt net privestų prie Rusijos pašalinimo iš įvairių tarptautinių organizacijų, prie sankcijų, prie tokio sprendimo pasmerkimo ir paskelbimo nusikalstamu. Dėmesį sutelkdami į okupaciją mes pamirštame apie tai, kad valdžia Kremliuje yra ne tik atsakinga už visus sprendimus dėl paties Krymo likimo, bet ir, pripažinusi Krymą savo teritorija, už pusiasalyje vykdomą oficialią vidaus politiką. O tai reiškia, kad ji pažeidžia tarptautinę teisę jau visai kitu mastu.
Rusija, paskelbusi Krymą savo teritorijos dalimi, naudoja šį pusiasalį kaip tam tikrą „pilkąją zoną“. Ji savaip apsuko tarptautinės teisės veikimą Kryme ne tik Krymo gyventojų, bet ir savo pačios atžvilgiu. Ir tokiu būdu šiandien mėgaujasi absoliučiu nebaudžiamumu ir nekontroliuojamumu. Užkirtusi kelią tarptautinėms stebėtojų grupėms patekti į Krymą, Rusija turi galimybę laužyti daugybę tarptautinių susitarimų, normų ir įstatymų, nebijodama, kad už tai teks atsakyti.
Galime paimti ir kitą pavyzdį. Rusija iš Krymo išveža kultūrines vertybes. Tretjakovo galerija jau veda derybas dėl galimybės perimti Aivazovskio paveikslų kolekciją, kuri šiuo metu yra saugoma Krymo Feodosijos apskrityje esančiuose dailininko namuose-muziejuje. Yra pasirodę pranešimų apie vertybių išgabenimą iš Chersono apskrities. Atrodytų, tokie veiksmai atskleidžia tipišką okupanto elgesį. Tačiau jei kalbėtume apie pačias vertybes – tai juk jos priklauso Ukrainai. Ir tuomet išeitų, kad Rusijos muziejai ir Kultūros ministerija perima vogtus artefaktus. Visam pasauliui Aivazovskio paveikslai turi oficialiai pripažįstamą savininką ir tai yra ne Tretjakovo galerija, ir net ne Krymo federalinė apskritis. Valdžia Maskvoje mėgsta remtis referendumo rezultatais, kaip pagrindu, leidusiu pakeisti Krymo teritorinę priklausomybę. Tačiau joks referendumas negali atšaukti nuosavybės teisės. Todėl net iš Rusijos įstatymų perspektyvos, bet kokios Ukrainai priklausančios vertybės, esančios teritorijoje, kurią Rusijos Federacija laiko sava, vietoj to, kad būtų grąžintos teisėtam savininkui, buvo paprasčiausiai pavogtos.
Komentuodamas šią situaciją, Ukrainos Kultūros ministerijos Muziejų ir kultūrinių vertybių skyriaus vadovas Vasilijus Rožko pranešė, kad „Ukrainos valdžia šiandien neturi tiesioginės pusiasalyje esančių muziejų kontrolės mechanizmų. Vieninteliai prieinami kontrolės mechanizmai – specialios UNESCO ir Europos Tarybos stebėjimo misijos, kurios gali išsireikalauti leidimo įvažiuoti į pusiasalį ir patikrinti, kas ten beliko iš viso Ukrainos muziejinio fondo.“
Mes ir vėl grįžtame prie to, kad prievartinis Ukrainos vertybių nusavinimas aneksuotame Kryme pagal tarptautines teisės normas yra laikomas vagyste, kurią oficialiai atliko Rusijos vyriausybė. O vagį už jo nusikaltimą nubausti šiandien taip pat gali tik tarptautinė bendruomenė.
Naudodamasi tuo, kad Krymas yra aneksuotas, o pasaulis šio pusiasalio nepripažino Rusijos Federacijos teritorijos dalimi, Rusija jo teritorijoje vykdo tokius veiksmus, kuriems nesiryžta savo šalies viduje, tarp oficialiai pripažintų savo valstybinių sienų. Pasak iš Krymo mus pasiekiančių pranešimų, Rusija ir toliau plečia savo karinius veiksmus pusiasalyje. Visai neseniai socialiniame tinkle YouTube buvo įkelta Kerčės rajone liudininkų nufilmuota vaizdo medžiaga, kurioje matome gabenamus paleidimo mechanizmus, pritaikytus atlaikyti net ir raketas su branduolinėmis galvutėmis. Taip, žinoma, jau vien tai, kad Rusijos karinės pajėgos yra Kryme, yra nelegalu. Tačiau kiek legalus yra branduoliniam ginklui pritaikytos technikos slaptas platinimas po teritoriją, patenkančią į Rusijos jurisdikciją, pagal susitarimus dėl branduolinio ginklo neplatinimo, branduolinio nusiginklavimo ir atviro tarptautinio bendradarbiavimo šioje srityje? Ar į Krymo teritoriją turi galimybę patekti Tarptautinės atominės energijos agentūros komisija, jei niekas netrukdo jos darbui pačioje Rusijoje? O kas vykdo Rusijos karių stebėjimą ir priežiūrą Kryme? Mes ne tik kad nežinome, ar Rusija pergabena savo branduolinius ginklus į Krymą. Pavojus slypi tame, kad mes neturime kaip to sužinoti.
Rusija, paskelbusi Krymą savo teritorijos dalimi, naudoja šį pusiasalį kaip tam tikrą „pilkąją zoną“. Ji savaip apsuko tarptautinės teisės veikimą Kryme ne tik Krymo gyventojų, bet ir savo pačios atžvilgiu. Ir tokiu būdu šiandien mėgaujasi absoliučiu nebaudžiamumu ir nekontroliuojamumu. Užkirtusi kelią tarptautinėms stebėtojų grupėms patekti į Krymą, Rusija turi galimybę laužyti daugybę tarptautinių susitarimų, normų ir įstatymų, nebijodama, kad už tai teks atsakyti.
Kas liečia Krymą, tai čia kalba turėtų eiti apie dvigubą atsakomybę: ne tik okupantų, pasiryžusių šiuolaikinio pasaulio akyse neteisėtam žingsniui, bet ir vyriausybės, priimančios vidinius sprendimus, prieštaraujančius tarptautinei teisei, atsakomybę.
Viskas, kas vyksta aneksuotame Kryme, vyksta Kremliuje – juk sprendimai yra priimami būtent ten. Šiandien jau akivaizdu, kad sankcijų dėl Krymo okupacijos jau nebepakanka. Valdžia Maskvoje kasdien daro vis sunkesnius nusikaltimus. Prisijungusi prie savo valstybės šią teritoriją, ji įsipareigojo toje teritorijoje laikytis tarptautinių teisės normų, nepriklausomai nuo to, ar ją vietiniai gyventojai palaiko, ar ne. Okupavusi teritoriją, ji laikinai joje yra, todėl negali tenai daryti ko įsigeidusi.
Krymas – tai tas atvejis, kai Rusijos veiksmus reikia vertinti labai rimtai ir tiesiogiai. Juk Krymas – tai Ukrainos žemė, patekusi į Rusijos atsakomybę.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
