Shaunas Tanneris, interneto svetainių kūrėjas ir meteorologas, gyvena San Chosė mieste Kalifornijos valstijoje, o dirba Alamedoje, maždaug valanda kelio į vieną pusę. Jo profesija ir gyvenamoji vieta suponuoja mintį, kad Tanneris yra turtingas žmogus, Silicio slėnio technologijų bumo dalis. Tačiau jo patirtis yra ne visai tokia. Kas mėnesį jis turi sumokėti $3,000 būsto paskolos įmoką už savo namus, kas sudaro kiek mažiau nei pusę jo mėnesio atlyginimo. Tačiau iki atlyginimo likus kelioms dienoms jam jau tenka sunkiai sudurti galą su galu.
Iki praėjusio rugsėjo Tanneris dirbo trijuose darbuose, kad išgalėtų sumokėti už sveikatos draudimą ir šeimos išlaidas: meteorologu „Weather Underground“, o taip pat nepriklausomu kontraktininku ir instruktoriumi San Chosė universitete. Dabar jam pakanka tik dviejų darbų. Tačiau finansiniai sunkumai jo nepalieka: jis ir toliau kasdien važinėja didelius atstumus į darbą, ir vis dar patiria didelę įtampą, planuodamas išlaidas savo trijų vaikų (iki 10 metų) popamokinėms veikloms ir darželiams.
„Žmonės mano, kad dirbdamas technologijų srityje privalau būti multimilijonierius“, – sako Tanneris, pridurdamas, kad toks tikrai nėra. Pasak jo, gyventi technologijų šešėlyje dar sunkiau yra kai kuriems jo draugams, kurie nedirba toje srityje, tačiau kurių gyvenimas yra pilnas „gniuždančių“ palyginimų.
Amy daugiau nei 18 metų dirbo žmogiškųjų išteklių specialiste įvairiose Silicio slėnio kompanijose. Ji taip pat susidūrė su požiūriu, kad jei dirbi Silicio slėnyje, „užkali šešiaženkles sumas“. Pusė visų jųdviejų su vyru pajamų keliaudavo būsto paskolai, dar 30 % – vaikų priežiūrai. Jų su vyru bendros pajamos buvo $150,000 – „kitoje šalies vietoje tai būtų milžiniški pinigai“, sako Amy, kuri daugybę laiko iššvaistydavo vykdama į darbą ir atgal, nes negalėjo sau leisti gyventi arčiau darbo.
„Su vaikais iš namų išvažiuodavau 6 ryto, kad 7 pristatyčiau juos į darželį, o pusę 9 jau būčiau darbe. Pasiimdavau juos apie 5 arba 6 vakaro. Važiuodavom namo, nusiprausdavom, pavalgydavom ir būdavo metas juos guldyti į lovą. Iki jiems užmiegant su jais praleisdavau gal 15 minučių. Skirtingai nei kai kurie mano kolegos, negalėjau sau leisti nei namų tvarkytojos, nei virėjos – labai daug šioje srityje dirbančių žmonių neturi laiko pasirūpinti savo buitimi ar maistu, tačiau turėjo pinigų mokėti už tas paslaugas profesionalams“, – pasakoja Amy.
Jos šeimos išlaidos taip išaugo, kad San Fransisko įlankos regione gimusi ir augusi moteris su šeima persikėlė į Sakramento regioną. Dabar ji dirba iš namų nemadingame mieste, tačiau turi laiko ne tik savo vaikams, bet ir naujiems netoliese gyvenantiems draugams.
Pinigai atneša laimę?
Daugumai žmonių Tannerio ir Amy, bei kitų panašų į juos, problemos gali pasirodyti juokingos, įskaitant ir daugybę San Fransisko apylinkėje gyvenančių valstybinių mokyklų mokytojų, dabar priverstų dirbti „Uber“, kad išgalėtų susimokėti už nuomą.
Tačiau psichologai ir socialinių mokslų specialistai neskuba numoti į tokius žmones ranka, kaip į viskuo nepatenkintus lepūnėlius. Tyrimai rodo, kad gyvenimas tarp turtingesnių žmonių – net ir tada, kai patys priklausote aukštesniajai viduriniajai klasei – neigiamai veikia psichikos sveikatą. 2010 metų Vorviko ir Kardifo universitetų mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad pinigai padidina žmonių laimės lygį tik tuo atveju, jei kartu pagerina ir jų socialinį statusą. Kitais žodžiais tariant, nepakanka tik gero atlyginimo: žmonės nori matyti progresą savo gyvenime, jausti, kad jų gyvenimo kokybė auga bei galėti demonstruoti savo gerėjančią gyvenimo kokybę aplinkiniams ir sau.
Tyrėjai Glennas Firebaugh ir Matthew B. Schroederis irgi tyrinėjo šį fenomeną.
„Kai kalbame apie pajamas ir laimę, svarbiausia yra tai, kokios yra asmens pajamos lyginant su jo pajamų palyginamąja grupe“, – rašo mokslininkai savo tyrime „Ar jūsų kaimyno pajamos įtakoja jūsų laimę?“.
Reikalas tas, kad, kaip ir politika, bet koks statusas iš esmės yra lokalus reiškinys: žmonės lygina save su tais, kas gyvena arčiausiai jų. Nors vidutinis statistinis amerikiečių gyvenimo lygis yra geresnis nei viduramžių aristokratai galėjo pasvajoti, tai nieko nereiškia, kai gyveni šalia oligarchų, kurie puikuojasi prabangiais namais ir aukščiausios kokybės privačiomis mokyklomis.
Visa eilė atskirai dirbusių mokslininkų išsiaiškino, kad žmonių pasitenkinimas iš tiesų yra reliatyvus – jis priklauso nuo to, kaip žmogus mato save kitų žmonių, kuriuos jis laiko savo aplinka, kontekste. Net jei pagal nacionalinį vidurkį priklausote viduriniajai klasei, gyvendami ypatingai turtingose šalies regionuose, greičiausiai sunkiai jausitės tiek materialine, tiek emocine prasme. Tai, kad žmogus supranta, jog jau ir taip turi nemažai (ir turėtų jaustis už tai dėkingas), tik dar pablogina reikalus.
Štai, pavyzdžiui, privačios mokyklos mokytoja iš Niujorko (savo vardo ji neatskleidžia dėl savo darbo), kur ji gyvena su savo laisvai samdomu vyru (jis turi du vaikus iš ankstesnės santuokos). Per metus ji uždirba $90,000. Jos tėtis dirbo banke, mama augino vaikus, tačiau jos tėvai turėjo pasiėmę palankią būsto paskolą, todėl dabar turi namą Queens rajone.
„Neįsivaizduoju savęs, turinčios kažką, kas kainuoja tiek, kiek jų namas“, – sako moteris, kuriai tai kelia stresą, nes nuosavų namų turėjimas jai asmeniškai yra gerovės rodiklis.
Norėdama jaustis lygiavertė aplinkiniams, ji kartais išlaidauja smulkiems malonumams, pavyzdžiui, „taurei vyno restorane vietoj vandens, ar naudojama kredito kortele sumokėti už plaukų dažymą salone“. „Save laikau skurstančia buržua“, - sako moteris. Daugiausiai problemų jai kelia asmeninės skolos. Jos įsiskolinimas už kredito kortelę, pavyzdžiui, yra $27,000. Skola susikaupė per ilgus metus, kai ji uždirbdavo mažiau ir buvo netekėjusi (taigi, jokių mokesčių lengvatų).
„Gyvenau viena, pasirinkau gyventi Aukštutiniame Vestsaide, turtingoje Manhatano dalyje, – pasakoja ji. – Nors nuoma buvo labai brangi, išsikraustyti taip pat buvo per sudėtinga ir per brangu. Pasakiau sau, kad tikrai negyvensiu niekada neįsigydama drabužių ar neišvykusi atostogų. Nusprendžiau už tokius dalykus mokėti kredito kortele.“
Nepatenkinta vidurinioji klasė
Šalto proto finansų planuotojui toks elgesys gali pasirodyti „objektyviai“ kvailas, tačiau daugeliui į streso liūną panirusių žmonių, ieškančių nors minimalaus palengvėjimo ir psichologinio komforto, tokie dalykai ne visada atrodo prabanga. Niujorke (bent jau tam tikruose jo rajonuose) yra visiškai įprasta skųstis mažomis pajamomis uždirbant šimtus tūkstančių. Tai nenuostabu: kaip jau buvo minėta, svarbu ne uždirbamų pinigų kiekis, o žmogaus pasitenkinimas savo gyvenimu aplinkinių kontekste.
Šis pasitenkinimo lygis daro įtaką ne tik psichikos, bet ir fizinei sveikatai, atskleidė 2014 metais atliktas tyrimas. Stirlingo universiteto elgsenos mokslų profesorius adjunktas Michaelas Daly ir jo kolegos tyrimo išvadose rašo, kad jų duomenys „demonstruoja, jog pinigų poveikį žmogaus sveikatai geriau atskleidžia asmens socialinis statusas nei materialinės sąlygos“. O štai kitas tyrimas, kurio objektu tapo socialinio statuso galia, o ne pajamų dydis, net kalbėjo apie „evoliucijos nulemtą nesąmoningą priverstinio pralaimėjimo sindromą“, dėl kurio žemesnio socialinio sluoksnio asmenims kyla nemenka psichikos sutrikimų, pavyzdžiui, depresijos, grėsmė.
Iš esmės, jei esate apsuptas ant aukštesnio socialinio laiptelio stovinčių žmonių, tai gali turėti slaptų neigiamų pasekmių jūsų tapatybei ir jūsų asmenybei. Jausdamasis skurdžius savame mieste – nors kitoje vietoje ar kitoje šalyje būtumėte laikomas pasiturinčiu – prarandate pasitikėjimą savimi, nebejaučiate gyvenimo prasmės, pradeda varginti lėtinio streso sutrikimai, apskritai pašlyja sveikata. Neretai socialiniam asmens statusui didžiausią smūgį suduoda nekilnojamojo turto kainos, ypač tokiuose miestuose kaip San Fransiskas ir Niujorkas – štai pirmajame dviejų miegamųjų buto nuoma vidutiniškai siekia $4,560.
Tanneris sako, kad kartais jam kyla noras tapti minimalistu, išsikraustyti į mišką ir „gyventi iš gamtos“. Jis, ko gero, ne vienintelis, kuriam kyla toks noras. Tokia neretai yra šiuolaikinė vidurinio ir aukštesnė vidurinioji klasė: nesimėgaujanti savo stabiliu ir užtikrintu „viduriniu“ statusu, kaip tai darė jų tėvai, o siekianti mėgdžioti turtuolius ir žvaigždes. Ir to proceso metu kas kartą vis labiau nusivilianti.
