Ar mokame švęsti šventes: tiek asmenines, tiek valstybines? Socialinis psichologas dr. Visvaldas Legkauskas sako, kad vidinė paskata švęsti svarbias šalies datas kyla tuomet, kai žmogui gera gyventi toje Valstybėje.
Šiemet įvairios organizacijos, institucijos, privačios iniciatyvos ruošiasi švęsti, pastatai, miestų gatvės, automobiliai papuošti trispalvėmis. Ir nors pasirinkimas, kaip minėti Vasario 16-ąją, didelis, Pigu.lt atlikta apklausa sako, kad tik pusė lietuvių švenčia valstybines šventes.
Šiemet Vasario 16-oji – ypatinga diena, tai šimtosios Lietuvos valstybės atkūrimo metinės ir prekybininkai mato, jog tautiečiai šaliai svarbiai datai šįkart ruošiasi iš anksto, gausiai perka trispalves vėliavas. Internetinė parduotuvė Pigu.lt skaičiuoja, kad per sausio mėnesį ir pirmąsias vasario dienas nupirkta dvigubai daugiau trispalvių nei per visus 2017 metus, o lyginant šį sausio mėnesį su praėjusių metų sausiu – tautinių vėliavų poreikis išaugo net 8 kartus.
Tačiau, ką tautiečiai veiks per Valstybės atkūrimo dieną? Ar tik iškels trispalvę ir namuose žiūrės televizorių, o gal eis į koncertus ir kitus pramoginius renginius, suplūs į miestų aikštes paklausyti kalbų ir pažiūrėti trispalvės kėlimo ceremonijų? Galbūt Lietuvai svarbią istorinę datą paminės su šeima ir draugais puoselėdami unikalias tradicijas. Klausimų daug, tačiau psichologas V. Legkauskas įsitikinęs, kad valstybinių švenčių šventimas tampriai susijęs su žmogaus tautinės savimonės stiprumu, o ji savo ruožtu priklauso nuo dviejų dalykų: „Svarbu, ar žmogus gerai jaučiasi būdamas šios grupės, t.y. tautos dalimi. Jeigu jis galvoja, kad šioje valstybėje gyventi jam blogai, tuomet ir valstybinės šventės tampa mažiau brangios bei svarbios širdžiai. Antras dalykas – ar žmogus jaučia pavojų? Kitaip tariant, gresiančio pavojaus akivaizdoje tautinė savimonė sustiprėja: kai aš stovėjau Baltijos kelyje, buvau didesnis lietuvis negu praėjus metams ramioje aplinkoje, saugiai dirbant ir saugiai gyvenant.“
Pigu.lt atlikta apklausa rodo, kad didžioji dalis žmonių valstybines šventes švenčia su šeima ar giminėmis – 73 proc., su draugais – 18 proc., ir labai maža dalis žmonių valstybines šventes pamini vieni arba drauge su kokiomis nors organizacijomis, pavyzdžiui, Lietuvos Šaulių sąjunga ar skautais.
„Palaikyti ir puoselėti valstybines šventes, kaip tautinės savimonės dalį, reikia. Tačiau nereikėtų jų dirbtinai skatinti, – sako V. Legkauskas, – ypač jeigu šventimo būdai labai primena tarybinius laikus tik su kitos spalvos vėliavomis – tuomet nereikia tikėtis, kad jie prilips šiais laikais ir žmonės kažkokiu būdu bus priversti švęsti.“
Daugiausia apklausos apie valstybinių švenčių tradicijas respondentų savo dėmesį skiria domėjimuisi Lietuvos istorija, prisimena svarbiausius faktus – 78 proc. Taip pat didelė dalis respondentų eina į koncertus miestų aikštėse, renkasi kitus pramoginius renginius, panašus skaičius – apie 70 proc., gieda Lietuvos himną ir iškelia trispalvę vėliavą. Puošiasi tautine atributika, trispalvės spalvomis – 28 proc., panašus skaičius eina paklausyti oficialių valstybės vadovų kalbų ir dalyvauja šventinėse ceremonijose, eina į istorinėse ekskursijas, viktorinas. Beveik du trečdaliai respondentų per valstybines šventes laiką leidžia namuose prie televizoriaus ir žiūri šventinę programą, o 40 proc. per laisvas valstybinių švenčių dienas tiesiog tvarkosi savo asmeninius reikalus.
Anot V. Legkausko, valstybinių švenčių šventimui įtakos turi ir kartų skirtumai: vyresnioji karta, kuri užaugo dar sovietmečiu, yra pratusi prie tradicijos – paradas, kalba iš tribūnos, pamojavimas vėliavėlėmis ir koncertas. Tačiau tokia švenčių schema jaunajai karta neatpažįstama.
„Patriotizmas, kaip ir minėjau, yra jausmas, kylantis grėsmės akivaizdoje, o jaunoji karta okupacijos nebeatsimena arba net nėra jos patyrusi. Apskritai dauguma lietuvių šiandien nejaučia jokių rimtų grėsmių. Aš kalbu ne apie objektyvias grėsmes, o apie tai, kaip žmogus pats suvokia savo saugumą, – paaiškina V. Legauskas. – Normaliai gyvenantis žmogus retai save priskiria prie patriotų. Tai matome ir gilias demokratines tradicijas puoselėjančiose šalyse, kuriose taika vyrauja jau ilgą laiką. Patriotai ten yra žmonės, kurie jaučia grėsmę – neturtingieji, bijantys negauti darbo arba socialinės išmokos dėl emigrantų. Tačiau kai tik pradeda normaliai gyventi, jų patriotizmas baigiasi. Lietuvoje galime matyti tokių pačių pavyzdžių: Lietuva – lietuviams, Tautinio jaunimo sąjunga „Jaunalietuviai“ per Vasario 16-tą bėgiojo gatvėmis su vėliavomis ir mušėsi su policija. Bet paskui paaugo, rado darbus, pajuto saugumą ir baigėsi visas jų patriotizmas.“
V. Legkauskas įsitikinęs, kad svarbu skatinti švęsti valstybines šventes, tačiau tai reikia daryti ne dirbtinai, o gerinant Lietuvos piliečių gyvenimą. Mat kuo geriau žmonės jaučiasi savoje šalyje, tuo palankiau vertina ir jos šventes, juk gerėjant gyvenimui, proporcingai auga ir tautinė savimonė. Anot psichologo, ji nebus labai patriotinė ir radikali kaip grėsmės akivaizdoje, tačiau skatins valstybines šventes matyti kaip dar vieną būdą prisiminti gerus dalykus. O artėjant Lietuvos valstybės šimtmečiui, matyti, kad atsiranda ir vis daugiau originalių būdų švęsti valstybines šventes, trispalvė vėliava su pasididžiavimu keliama ne tik ant namų sienų, bet ja puošiami langai, automobiliai, gatvės.
BVRG agentūros informacija
