Svarbiausia yra žmogaus širdies problema. Lengviau pakeisti plutonio sandarą, negu išvaryti iš žmogaus blogio dvasią. Kas mus labiausiai baugina? Tai ne atominės bombos sprogimo jėga, bet žmogaus širdies pykčio jėga, jos pačios sprogimo į piktus poelgius jėga.
Albertas Einšteinas
„Lietuvos aidas“ – pirmasis Lietuvos laikraštis (buvęs dienraštis) ir vienintelis, kuris išdrįso pasipriešinti „žmogaus širdies pykčio jėgos sprogimui į piktus poelgius“ – Lietuvos žiniasklaidos kasdieninei duonai – savižudybėms, žmogžudystėms ir kitokiam smurtui“ (Algirdas Pilvelis. Žurnaliste, susimąstyk aprašydamas kito žmogaus skausmą // Lietuvos aidas. – 2000, spal. 24, p. 2). Vos tik tapęs „Lietuvos aido“ redaktoriumi, Algirdas Pilvelis kategoriškai protestavo prieš tokią žiniasklaidą, kurios „pagrindinis verslas – kito žmogaus skausmas“ (ten pat). Jo nuomone, tokia žiniasklaida, įtakodama silpnesnės nervų sistemos žmones, ypač jaunimą, kai „grįžusiems po darbo dienos poilsiui žurnalistai pasiūlo rašinius apie smurtą, o komercinės televizijos vaizdus, kupinus kraujo, neapykantos, mirčių, narkomanijos, prostitucijos“ (ten pat) – šį blogį daugina ir plėtoja Lietuvoje.
Dar visi prisimename laikotarpį, kai keli šimtai Lietuvos laikraščių diena iš dienos galingu choru šmeižė, juodino ir niekino, stengdamiesi to juodinimo šlykštumu pralenkti vienas kitą, Lietuvos nepriklausomybės tvirčiausią atkūrėją, nepriklausomos Lietuvos architektą prof. Vytautą Landsbergį, sugebėjusį išvesti tautą iš Rusijos nelaisvės namų, tik „Lietuvos aidas“, katalikiškas laikraštis „XXI amžius“ ir „Tremtinys“ griežtai pasisakė prieš tokį žurnalistų nedorumą, o su žurnalistu Aurimu Drižiumi, labiausiai šmeižusiu prof. Vytautą Landsbergį, net atsisveikino, neatsižvelgdamas į jo žurnalistinį profesionalumą. Netrukus ir tie laikraščiai, ypač „Lietuvos aidas“ bei jo redaktorius Algirdas Pilvelis tapo antru taikiniu, į juos buvo nukreipta juodosios žurnalistikos purvo srovė.
Kita vertus, toks šių laikraščių elgesys neliko nepastebėtas ir doriausių Lietuvos žmonių. Jie susitelkė po „Lietuvos aido“, „XXI amžiaus“ ir „Tremtinio“ vėliavomis, pasiryžę kartu su jais nešti Lietuvos valstybingumo ir tautiškumo vėliavas, nežiūrint parsidavėliškos žiniasklaidos piktų išpuolių ir šmeižto atakų. Į „Lietuvos aidą“ atėjo garbingiausi Lietuvos žmonės: akad. Zigmas Zinkevičius, akad. Antanas Tyla, mons. Alfonsas Svarinskas, vienuolė, buvusi politinė kalinė Nijolė Sadūnaitė, kun. V. Vaškelis, akad. LR MA prezidentas Z. Rudzikas, inžinierius A.Zolubas, kultūrologai, menininkai, mokslininkai, kurie savo straipsniais stiprino ir patį laikraštį, ir neleido žlugti Lietuvos valstybei. Ypač daug tuo metu straipsnių „Lietuvos aide“ paskelbė prof. Vytautas Landsbergis. „Lietuvos aidas“ piktos ir atšiaurios Lietuvos nepriklausomybei žiniasklaidos jūroje tapo šviesos salele, ne tik skaitytojų dvasios gaivintoju, bet ir prie jo susitelkusių neetatinių korespondentų ugdymo mokykla; mokė juos rašyti publicistiką, ese, kritines žinutes, pareiškimus valdžios institucijoms ir juos spausdino.
„Lietuvos aidas“ – pirmasis Respublikoje ir nuosekliausiai, nuo pat redaktoriaus Algirdo Pilvelio darbo jame pradžios, svarbiausiu savo prioritetu laikė tautos idėjos, tautinių vertybių ir tautinės valstybės studijas, analizę ir propagavimą. Taip pat kitu jo prioritetu buvo tautos „deimančiukų“ medžioklė, surastųjų pagarsinimas laikraščio puslapiuose. Buvo ieškoma ir rasta „deimančiukų“ ir žiniasklaidos ceche. Taip buvo paskleista informacija apie narsų publicistą Ričardą Sartatavičių, narsčiusį tarp okupanto tankų tragiškomis 1991 metų Sausio dienomis. Ir Laimą Pangonytę, visada su kamera buvusią karščiausiose Lietuvos laisvės kovų vietose 1990-1992 metais ir drąsiai skleidusią informaciją pasaulyje apie vykstančias nelengvas buvusiųjų ir ateinančiųjų kovas už Lietuvos nepriklausomybę. Buvo rašoma ir žavimasi žurnalistės Nijolės Baužytės veikla, ypač apie juos „Miestelių“ reportažų ciklą, parodžiusį, kiek dar daug tuo metu turėjome Lietuvoje dorų, patikimų, patriotiškai nusiteikusių žmonių, ypač mažuose miesteliuose, ir apie žurnalistą Kęstutį Žičkų, rizikavusį ir žuvusį nuo piktadario rankos ant Lietuvos laisvės barikadų. Rašėme ir apie žurnalistes Liną Pečeliūnienę, Giedrę Gorienę ir Romą Grinbergienę, drąsiai ir ryžtingai sveikinusias Tautos atgimimą ir Lietuvos nepriklausomybę. Tai jie – šitie žurnalistai įrašė šviesiausius istorijos puslapius į dabartinės nepriklausomos Lietuvos istoriją, buvo įkvepiančiu pavyzdžiu ateinančioms jaunosioms žurnalistų kartoms. Apie juos ir mano knyga (Ona Voverienė „Lietuvos aidas – tautos mokykla. „Lietuvos aidui – 100 metų“ (V., 2017), kurios tiražas labai greitai išseko. „Lietuvos aido“ straipsniai visada skelbė tikėjimą Lietuvos nepriklausomybe, pasitikėjimą, kad patriotizmo sėkla Lietuvoje jau pasėta, kad dygsta jos nauji daigeliai, kad tautos šaknys, nors ir pakirstos ir apdegintos, bet dar gyvos, dar jose pulsuoja ir karaliaus Mindaugo vienijanti lietuvius dvasia, ir Žalgirio genas, ir kad brazauskinių kirkilinių komunistų valdžia Lietuvoje yra tik laikinas reiškinys, kaip supuvęs vaisius: pabus ir pražus. „Lietuvos aidas“ nuo pat Dalios Grybauskaitės pasirodymo Lietuvos viešojoje erdvėje iki 2019 m. birželio 1 d. paskelbė apie ją 271 straipsnį, t.y. 13,5 proc. nuo bendro jų skaičiaus Prezidentės Dalios Grybauskaitės bibliografinėje rodyklėje – 2013 įrašų. (Ona Voverienė. Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės veikla bibliografijos veidrodyje // Lietuvos aidas. -2019, rugs.3, p. 6). Iki šiol „Lietuvos aidas“ liko ištikimas Tautos prezidentei – kiekvienas Prezidentės žingsnis laikraštyje randa atgarsį apie jį ir ateities istorikams taps patikimiausiu istorijos šaltiniu apie iki šiol geriausios Lietuvos prezidentės vaidmenį naujausioje Lietuvos istorijoje. Dešimt metų Dalios Grybauskaitės ir jos komandos prezidentavimo kardinaliai pakeitė Lietuvos žmonių psichologiją: jau negirdėti gatvėse ir žmonių sambūriuose šlykščių rusiškų keiksmažodžių, dar visai neseniai jaunimo lūpose kartojamų vos ne kas antras žodis; bent mano gyvenamajame kvartale jau nebesibūriuoja prie alaus barų baisiais pragertais veidais paribio žmonės; visuomenėje atsirado daugiau geranoriškumo, noro palikti pėdsakų, kad šioje žemėje žmogaus gyventa, gailestingumo ir atjautos. Ūkininkas Jaroslavas Banevičius, iš mano gimtojo Raseinių krašto, padovanojo 30 tūkstančių litų savo asmeninių lėšų Kovotojų už Lietuvos laisvę partizanų panteono statybai Raseinių rajone Tverijoniškių kaime (Arūnas Dambrauskas. 30 tūkstančių litų paklojo partizanų šlovei // Tremtinys. – 2013, liep. 12), daugiau negu 20 tūkstančių eurų dovanojo Lietuvos geranoriški žmonės Memorialo nužudytiems tarpukario Lietuvos ministrams statybai Didžiosios kovos partizanų apygardos (mons. Alfonso Svarinsko) parke, Kadrėnuose (Ukmergės rajone) skurstanti pensininkė priglaudė mažametę mergaitę iš asocialios šeimos. Vienintelis man žinomas, inovatyvus bendrovės „Teltonika“ savininkas Arvydas Paukštis savo pinigais atstatė sudegusią Balbieriškio bažnyčią, ir t.t. Gaila, kad geri darbai neregistruojami, o apie blogus – garsas toli sklinda.
Manau, kad ir naująjį inteligentišką ir išmintingą Lietuvos Prezidentą Gitaną Nausėdą išrinkome tik todėl, kad „Lietuvos aidas“ suvaidino savo lemiamą vaidmenį ugdant Lietuvos pilietį ir tautietį tapti tikru savo krašto šeimininku ir sąmoningai rinkti geriausius Tautos atstovus valdyti Lietuvą.
Artėjant laikraščių prenumeratai antrajam pusmečiui, kviečiu visus lietuvius, kam brangus šis žemės lopinėlis, mūsų Tautos ir Valstybės likimas ir išlikimas globalistinių vėjų pagairėje, telktis apie „Lietuvos aidą“, visokeriopai jį – kas straipsniais, kas nuotraukomis, kas prenumerata, kas geru žodžiu jį remti. O jis, kaip mielas svečias Jūsų namuose, visada atras Jums gerą žodį ir liks dėkingas už tai, kad Jums brangi Lietuva, jos tikrosios vertybės ir kad Jums rūpi Lietuvos ateitis. „Lietuvos aido“ leidėjams ir žurnalistams linkiu ir toliau laikyti aukštai iškėlus Lietuvos valstybingumo, tautiškumo ir tautos mokyklos vėliavą, skleisti jo skaitytojams tikėjimą ir pasitikėjimą savo valstybe, ugdyti jų atsakomybės jausmą už savo Valstybės likimą ir Tautos išlikimą, kiekvieno skaitytojo širdyje uždegti žiburį, sklaidantį tamsą, skaidrinantį mintis ir vaduojantį kai kurių dar pavergtą protą iš vergijos. Tada ir tautos dvasia tobulės, išmoks atskirti, kas yra kas Lietuvoje, rinkdama į valdžią savo atstovus joje.
Prof. Ona Voverienė
