Emigracija Lietuvoje plinta žaibišku greičiu. Apie gyvenimą svetimoje šalyje mąsto ne tik darbo rinkoje vietos neradę darbuotojai, savo ateities su Lietuva nebesieja kas trečias moksleivis. Tokius šokiruojančius duomenis pateikė didžiausio Lietuvoje elektroninio dienyno TAMO atlikta apklausa. Į klausimą „Ar galvojate apie emigraciją“ apklausoje teigiamai atsakė 82 proc. 9-12 klasių moksleivių.
Atliktame tyrime iš viso dalyvavo 1243 moksleiviai, šiuo metu besimokantys 9-12 klasėse. Sunku patikėti, bet didžioji dauguma jų jau mąsto apie emigraciją. Dar daugiau - net trečdalis rimtai planuoja išvykti į užsienį visam laikui. Tai nurodė 31,9 proc. apklaustųjų. Tuo metu dirbti ir laikinai į užsienį išvykti norėtų 19,5 proc. respondentų, studijuoti svečioje šalyje norėtų 18,7 proc., o dėl kitų priežasčių išvykti galėtų 7,5 proc. apklaustųjų. Deja, apie emigraciją visiškai negalvoja tik 22,4 proc. apklaustų moksleivių.
32,2 proc. apklaustųjų nurodo, kad pagrindinė emigracijos priežastis jiems būtų didesnio atlyginimo galimybė, dar 29,7 proc. sako nematantys Lietuvoje ateities galimybių, 12,2 proc. mano, jog kitose šalyse geresnė švietimo sistema, o 8 proc. mokinių emigruoti skatintų netinkamas psichologinis klimatas Lietuvoje.
- Kaip reikėtų vertinti 9-12 kl. mokinių apklausos rezultatus: tai tik vaikiškos kalbos ar rimtas signalas? - „Vakaro žinios“ paklausė vaikų psichologės-psichoterapeutės Viktorijos GRIGALIŪNIENĖS.
- Tai yra rimtas signalas. Deja, rezultatai jau visiškai nestebina. Aš pati pastebiu, kai į konsultacijas ateina 12 metų vaikai, iš kurių 90 proc. nesieja savo mokslų ir ateities su Lietuva. Tai labai rimtas signalas, į kurį nereikėtų numoti ranka, bandant pateisinti, neva vaikai vaikosi mados. Negana to, pagal atliktus tyrimus, mūsų šalyje gyvenantys vaikai yra patys nelaimingiausi visoje Europos Sąjungoje.
Vaikai gyvena šeimose ir mato, kaip dirba ir vargsta tėvai, kad savo vaikus galėtų išlaikyti ir aprūpintų bent vidutiniškai. Dažnai tėvai dėl to dirba net per kelis darbus. Visa tai vaikai mato ir supranta, tad natūralu, kad vaikai pradeda galvoti, jog jie tokios ateities nenori. Juk jie nuolat mato pavargusius, piktus, sergančius savo tėvus.
- Ar šiandien valstybė yra pasiruošusi sulaikyti šiuos jaunus žmones, kurie neslepia ketinantys išvažiuoti?
- Ne. Be populistinų pasisakymų, aš nemačiau nė vieno racionalaus pranešimo ar siūlymo, nuo ko reikėtų pradėti. Čia turi būti strategija. Tam neužtenka vienos naujo užsienio kapitalo įmonės, kuriai atsidarius padaugėjo darbo vietų jaunimui grįžti ir įsidarbinti. Kiek tokių atvejų būna? Turi atsirasti reali politika ir strategija. Viskas prasideda nuo viršaus, tad pirmiausia turi pavyzdį rodyti valdžia. Koks gali būti pavyzdys visuomenei dirbti, kai matome, kiek dirba politikai. Tam nėra laiko, nes vyksta postų dalijimas ir gerklių pjovimas vieni kitiems.
- Gal politikai nė nenori susigrąžinti emigrantų, kurie atvykę reikalaus tinkamų sąlygų ir žmogiško požiūrio į darbuotojus?
- Aš kartais taip pat galvoju, kad gal ši situacija yra kažkam naudinga. Aš suprantu, kad lieka pensininkai, asocialių žmonių grupė, kaimuose gyvenantys žmonės, kuriuos lengva nupirkti rinkimuose. Bet juk tai labai trumparegiškas požiūris. Šie žmonės kada nors paprasčiausiai išmirs. Ir kas Lietuvą ištiks po 20 metų, koks bus Lietuvos likimas? Jei niekas nesikeis, mes galime sulaukti to, kad jauni žmonės, išvykę pasisemti patirties ir patobulėti profesijos srityje, net jei ir planavo sugrįžti, nebesugrįš, nes mes neturime jiems ką pasiūlyti.
Reikia pradėti nuo to, kad tam jaunam žmogui turi būti tinkamos sąlygos. Tegul jis kuria verslą čia ir pirmus metus būna atleistas nuo mokesčių. Bet ne, pas mus tik pabandyk kažką pradėti - tuojau užpuls biurokratinė sistema. Įsivaizduokite, atvyksta jaunas žmogus, užaugęs Jungtinėje Karalystėje ar JAV, jis juk nežino, kad Lietuvoje reikia visur su vokeliu lakstyti ir kaišioti kyšius. O pas mus žmonės taip įpratę.
Danas ARLAUSKAS, Lietuvos darbdavių konfederacijos vykdomasis direktorius:
Žinoma, labai liūdina tokie apklausos rezultatai. Ypač įvertinus, kad šio amžiaus žmonės po kiek laiko turėtų užpildyti darbo rinką. Ir jeigu jų nebus, mes turėsime didelę skylę, nes ir taip, remiantis kitais duomenimis, šio amžiaus žmonių, palyginti su kitomis grupėmis, trūksta dėl mažo gimstamumo. Žiūrint iš darbo rinkos pozicijos, situacija dramatiška.
Nes tai žmonės, kurie patys nori kurti savo gyvenimą, tokios apklausos parodo, kad jie nenori būti išlaikytiniais ar socialinių pašalpų gavėjais. Tai aktyvūs žmonės ir, jeigu mes galėtume per kelerius metus pasiūlyti jiems tai, ko jie nori, manau, jie ne tik pasiliktų, bet ir būtų itin aktyvūs rinkos dalyviai. Tad viskas priklauso nuo mūsų.
Juk mes tik dabar pradedame suvokti, kad visa mūsų švietimo sistema buvo butaforinė, parodomoji. Mes neva turime daugiausiai aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių, bet darbo rinkoje atlikti tyrimai rodo, kad darbdaviams reikia 9 kartus daugiau specialistų, turinčių profesinį išsilavinimą nei aukštąjį. Santykis tragiškas. Ir jauni žmonės tai mato, jie supranta, kad net baigęs universitetą įsidarbini už minimalų atlyginimą, o štai kaimynas be išsilavinimo, išvykęs į Airiją, gauna penkis kartus daugiau, nors taip pat dirba už minimalų atlyginimą. Tokios kalbos jaunimo aplinkoje labai užkrečia.
Juk jaunas žmogus visko nori. Jis mato parduotuvėse brangias prekes, mato, kokie automobiliai gatvėse važinėja, ir viso to jis taip pat nori. Tai visiškai normalus noras ir dėl to nereikia smerkti šių žmonių. Tiesiog turime daryti išvadas ir jiems pasiūlyti tai, kas atitinka jų lūkesčius.
Žinoma, padaryti karjerą reikia daug darbo. Reikia tobulinti savo įgūdžius, skirti nemažai laiko savišvietai. Tuomet, atėjęs pas darbdavį, galėsi aiškiai pasakyti, ką gali jam pasiūlyti ir kokią pridėtinę vertę gali padėti sukurti. Deja, mūsų žmonės nuo mažens nemokomi, kad būtent nuo paties žmogaus labai smarkiai priklauso jo gyvenimas ir ateities galimybės.
Tam akivaizdžiai vis dar trūksta profesinės orientavimo sistemos, žmonių gebėjimų tyrimų, kad žmogus pats žinotų, kurioje srityje jam geriau sekasi ir kur jis gali būti naudingesnis, kartu lengviau save realizuoti. Šie dalykai iki šiol mūsų šalyje vis dar svetimi. Nereikia tikėtis, kad per metus ar kitus padarysime perversmą. Pirmiausia turime dirbti su šeimomis, įmonės turi taip pat bendradarbiauti su mokyklos bendruomene, kalbėti su ja apie tai, kokių darbuotojų jie ieško. Tai metodai, kurie kitose valstybėse seniai naudojami ir duoda rezultatų.
Pasiekti karjeros ir gerai uždirbti tikrai įmanoma ir Lietuvoje. Kai kuriose sferose specialistams mokami atlyginimai Lietuvoje jau viršijo mokamus Vokietijoje. Nes jaučiamas jų trūkumas. Džiugu, kad šiuolaikinis jaunimas labai aktyvus, jis geba kurti pridedamąją vertę. Ypač žmonės, dirbantys IT sferoje, kuria naujus produktus ir tikrai uždirba daugiau nei kokioje Vokietijoje. Tai matome iš viešai skelbiamos atlyginimų statistikos.
Akivaizdu, kad sąlygos ir galimybės yra, tiesiog viskas priklauso nuo paties žmogaus. O ir valstybė turi būti pasiruošusi sulaikyti tuos jaunus žmones. Deja, šiandien viešasis sektorius dar nėra pasiruošęs darbui. Šiuo klausimu vis dar per daug politikavimo, populizmo, daug idėjų, kurios lieka tik idėjos. Atrodo, kaip ir norime, kad niekas neišvažiuotų, bet reikia valios ir nuoseklaus, rutininio darbo sukurti sistemą, kuri užtikrintų, kad noras virstų praktiniais instrumentais. Deja, su valia Lietuvoje labai sudėtinga.
Šaltinis: Respublika.lt
