Kumiko, the Treasure Hunter
Režisavo: David Zellner. Vaidina: Rinko Kikuchi, Nobuyuki Katsube, Shirley Venard, David Zellner, Nathan Zellner, Kanako Higashi, Ichi Kyokaku
Juodoji brolių Coenų komedija „Fargo“ padarė įspūdį milijonams žmonių. Tačiau galima drąsiai sakyti, kad niekas taip talmudiškai neišnagrinėjo šios juostos, kaip kukli ir nematoma Japonijos biuro darbuotoja Kumiko (Rinko Kikuchi). Kumiko gyvenimas yra tylus ir liūdnas, o draugų, be augintinio triušiuko, nedaug. Jos darbas slegiantis, o motina nuolat priekabiauja, kodėl ji vis dar neištekėjo. Tačiau visa tai Kumiko nesvarbu – ją yra apsėdusi mintis atvykti į Fargą ir iškasti lagaminą su pinigais, kurį čia Coenų filme užkasė Steve’as Buschemi. Kai Kumiko pagaliau leidžiasi į šią, svarbiausią savo gyvenime, kelionę, apsiginklavusi išsiuvinėtu lobių žemėlapiu ir apsigobusi raudonu kapišonu, dėl kurio ji tampa panaši į sodo nykštuką, filmas iš keistuoliškos intrigos pumpuro išsiskleidžia į kažką gilesnio. Ar Kumiko yra tiesiog ypatingai naivi, ar tai kokia nors psichikos liga? Tobulas filmo finalas net nebando išspręsti šios mįslės, tačiau privers jus pasijusti taip, lyg ką tik pažiūrėjote kažką labai originalaus ir hipnotizuojančio, kažką tarp realybės ir išmonės. Nieko panašaus pastaruoju metu kino ekranuose mes nematėme. Ir nors šio filmo atmosfera yra persmelkta vienatvės ir sumišimo, juosta spinduliuoja savotišką optimizmą, kuris prisvers jus susimąstyti.
Broliai Zellneriai (režisierius Davidas ir prodiuseris Nathanas, abu pasirodantys filme) sukūrė šią pasaką iš sklandžiusio mito, apsupusio 2001 metais įvykusią tragediją, kai Minesotoje rasta sušalusi japonė, sau atėmusi gyvybę. Tuo metu žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad ji čia atvyko ieškoti 1996 metų Coenų juostoje matyto lobio. Žinoma, gandai greitai nurimo, tačiau Zellnerių susidomėjimui sukelti (ir tiek laiko išlikti) to pakako.
Na, o dar vienam brolių kino kūrėjų duetui vietos po saule tikrai atsiras – ir kuo keistesnė porelė tai bus, tuo geriau. Iš Ostino, Teksaso valstijos kilę Zellneriai jau ne vienerius metus kuria pogrindinius darbus, plačiai žinomus siaurame rate: „Redemptitude“, „Aftermath on Meadowlark Lane“ ir puikųjį „Kid-Thing“. Dabar jie su naujuoju filmu bando priartėti prie plačiajai visuomenei priimtino kino (bet ne per arti).
Tarp ekscentriškų, tačiau geranoriškų amerikiečių, kuriuos Kumiko sutinka kelionėje, yra ir Nathanas Zellneris, naujai tikėjimą atradęs kelionių gidas, bei Davidas Zellneris, netašytas, bet rūpestingas šerifo padėjėjas; abu jie čia yra keisti ir žavūs, kaip ir pats jų filmas.
Iš pirmo žvilgsnio, pagrindinis juostos akcentas yra Kumiko ekscentriškumas, tačiau geriau įsižiūrėjus, mes pamatome tikrąją jos dramą. Kikuchi kalba mažai, tačiau jos kūno kalba, jos apatiškas susikūprinęs šlepsenimas per gyvenimą pasako labai daug. Iki tol, kol juosta panyra į snieguotos Minesotos pasaulį (šį nuostabų sąstingį poetiškai perteikia operatoriaus Seano Porterio darbas), Kumiko mums jau yra tapusi savotiška mitine būtybe. Šis tylus ir meditacinis darbas tiesiog privalo Zellnerius išvesti į platesnius vandenis: ką gali žinoti, gal vieną dieną Coenai sukurs filmą, įkvėptą Zellnerių.
Artėdamas prie finišo tiesiosios filmas patiria silpnesnių momentų, tačiau, nepaisant to, metodiškai veda mus link visiškai netikėtos pabaigos. Kaip istorijos pasakotojai, jie turi savų trūkumų, tačiau yra tiesiog genialūs vaizdo ir nuotaikos kūrėjai. Tuo jie savotiškai primena pagrindinę savo filmo veikėją – apsėstą idėjos ir nepaisančią nieko. Ir lygiai taip pat kaip Kumiko, jie priverčia mus į viską pažiūrėti iš kitos perspektyvos ir labai gerai pagalvoti apie tai, ką pamatėme. Gal nei Zellneriai, nei Kumiko nėra tokie pamišėliai, kaip pasirodo iš pirmo žvilgsnio.
Zellnerių juosta yra ir pašaipi, ir kartu filosofiškai gili, primenanti tiek jau minėtų Coenų, tiek Jarmuscho darbus. Tai lyg sapnas, lyg vizija, kelianti smalsumą ir primenanti apie neišvengiamą realybę. Juosta apie lobių ieškojimą, kuri pati yra lobis.
