Mano meilė
The One I Love
Žanras: drama, komedija, romantinis
Režisierius: Charlie McDowellas. Vaidina: Mark Duplass, Elizabeth Moss, Ted Danson, Kiana Cason, Kaitlyn Dodson, Marlee Matlin
Vieno kino festivalio metu, per Charlie McDowello juostos „Mano meilė“ klausimų ir atsakymų sesiją, žiūrovas paklausė režisieriaus ir kūrybinės grupės: kaip reikės reklamuoti šią juostą neišduodant jos didžiosios paslapties? McDowellas, pagrindiniai juostos aktoriai Markas Duplassas ir Elizabeth Moss bei scenarijaus autorius Justinas Laderis klausimą nuleido juokais, tačiau jis yra labai aktualus ne tik reklamuojant juostą, bet ir rašant jos apžvalgą. Kaip papasakoti apie filmą, kurio sėkmės dalis yra svarbaus pasakojamos istorijos aspekto nežinojimas? Juosta yra pilna netikėtumų ir paslapčių, tad perspėjame - skaitydami toliau, sutinkate, kad bent kelios paslaptys jums bus atskleistos.
Juosta prasideda visiškai įprastai. Pirmiausia žiūrovams pristatoma sutuoktinių pora Etanas (Duplassas) ir Sofija (Moss), kurie savo vedybinio gyvenimo sunkumus bando išspręsti porų psichoterapijos metu. Jų terapeutas (Tedas Dansonas) pasiūlo jiems savaitgalį praleisti tik dviese, privačiame vasarnamyje, esančiame kiek į šiaurę nuo Los Andželo. Tik atvykusi į nuošalų namą pora negali atsidžiaugti pastato ir aplinkos grožiu bei puikiu baseinu. Pirmąjį vakarą pora leidžia stebėtinai malonioje vienas kito draugijoje valgydami, gerdami, kalbėdamiesi, užrūkydami žolės.
Iki šiol juosta atrodė kaip visiškai įprasta indie drama apie porą, bandančią atstatyti savo santykius. Tai siužetas, kurį per pastaruosius 30 metų matėte mažiausiai 100 filmų iš viso pasaulio. Tačiau maždaug 20 minučių nuo jos tos pradžios viskas pasikeičia - na, o jums suteikiamas paskutinis šansas nebeskaityti toliau, iš neatskleisti tos paslapties.
Po vakarienės Sofija nusprendžia apžiūrėti svečių namelį. Jai benagrinėjant čia išdėliotas matrioškas įeina Etanas. Neaišku, ar dėl to kaltas geras maistas, vynas, ar žolė, tačiau pagaliau nugriūva juos skyrusi siena ir po kelių akimirkų jie mylisi ir džiaugsmingai juokauja kaip senais gerais laikais. Sofija atsiprašo ir trumpam išeina į pagrindinį namą. Tačiau čia jos laukia siurprizas - ant sofos miegantis Etanas, kuris nesupranta, apie ką ji kalba. Jis tikina po vakarienės užmigęs ir niekur nėjęs, Jie susipyksta, ir Sofija išvaro Etaną nakvoti į svečių namelį.
Etanas paklūsta ir įsitaiso ant svečių namelio sofos. Jam pradėjus snūduriuoti (jo didžiam nustebimui) ateina ir greta jo įsitaiso Sofiją. Negi ji taip greit atsileido po ginčo? Tačiau Etanas labiausiai nustemba, kai ryte nubudęs pamato Sofiją, pusryčiams spirginančią šoninę - kurios ji negali pakęsti! Jis grįžta į pagrindinį namą, kur randą „tikrąją“ Sofiją. Jie abu supranta, kad vyksta kažkas keisto, tačiau nuviję šalin pirmines mintis „sprukti iš čia“, jie nusprendžia pasilikti ir pažiūrėti, ar „kiti“ Etanas ir Sofija gali jiems padėti išspręsti jų tarpusavio santykių problemas.
Jus turbūt stebina, kam apžvalgai reikia atskleisti tiek daug siužeto? Nesijaudinkite, visa tai - tik įžanga į paslapčių ir netikėtumų kupiną paskutinį juostos trečdalį! Juosta meistriškai žaidžia su žiūrovų lūkesčiais ir simpatijomis viena ar kitam veikėjui. Tai konceptualus filmas, sukeliantis tikras emocijas ir nuoširdų rūpestį: ar poros santuoka galima išgelbėti? Ar ją gelbėti reikia?
Įspūdingiausia šioje juostoje yra tai, kad čia iš anksto sukurta buvo tik siužeto pagrindinė linija, o daugumą scenų Moss ir Duplassas improvizavo tiesiog filmavimo aikštelėje arba jos buvo greitai parašytos filmavimo išvakarėse. Rezultatas yra toks puikus, kad jei nežinotume, kaip juosta buvo kuriama, drąsiai spėtume, jog scenarijus yra Juodojo sąrašo perlas, kurį kokia nors stambi Holivudo studija per kvailumą atmetė.
Abiejų aktorių vaidyba yra nepriekaištinga - tokia, kuri būna įrašoma į kino istorija. Ypatingai tai galioja Duplassui, kuris sukūrė tokius puikius ir visiškai skirtingus Etanus, kad tai neabejotinai galima laikyti geriausiu darbu jo karjeroje.
Nenustebtume ir dėl to, jei greitai McDowellą išvystume bendradarbiaujantį su kokia stambia Holivudo studija. Sveikiname režisierių už puikų sprendimą pasikviesti kompozitorius Danny Bensi ir Saunderį Jurriaansą. Duetas jau dirbo su tokiomis juostomis kaip „Simon Killer“ ir Deniso Velleneuve „Priešas“ (Enemy). Šioje juostoje jie randa aukso vidurį tarp tradicinio garso takelio ir sau įprastų eksperimentinių tendencijų, taip sukurdami juostos atmosferą ir prikaustydami žiūrovų dėmesį.
Čia niekas iki galo neišaiškėja iki paskutinių kadrų. O tai pasakyti galima apie retą šiandienos filmą.
