Šiame ir ateinančiuose straipsniuose pristatome jums ištraukas iš populiarios gydytojo Vadimo Dechtiario knygos „Natūralus lieknumas su NLP ir hipnoze“.
Niekas nenori būti storas ir nelaimingas. Visi mes gimstame būdami optimalaus svorio ir ankstyvaisiais gyvenimo metais (neskaitant įgimtų ligų) praktiškai niekada kalba neina apie lieknėjimą. Greičiau priešingai – pagrindinis tėvų rūpestis yra tas, kad vaikas būtų pakankamai pavalgęs. Pagrindinis kriterijus, pagal kurį močiutės, giminaičiai ir pažįstami vertina mamos „kvalifikaciją“, taip pat yra susijęs su vaiko svoriu. „Kažko vaikas labai sulysęs, – susirūpinusi komentuoja močiutė. – Ar tik neserga?“ Jos supratimu, vaiko putlumas yra vienas iš geros sveikatos rodiklių.
Stebėdamas savo paties vaikus, aš su nuostaba pastebėjau, kad daugumą plačiai paplitusių mitų apie tai, kaip reikia taisyklingai maitintis, mes įsisaviname dėl susiklosčiusių tradicijų, o ne klausydami savo organizmo poreikių. Tad peržvelkime kai kuriuos klaidingus mūsų įsitikinimus apie mitybą.
Kompleksinio maisto mitas. Kad sočiai pavalgytume, lėkštėje privalo būti gabalėlis mėsos (kotletas, dešrelė) ir garnyras (bulvės, ryžiai makaronai). Jei prie to dar yra salotų ar šiaip kokių daržovių – tai jau „klasikinis“ sveikas patiekalas, atitinkantis visus reikalavimu. Mano vaikus buvo labai sudėtinga išmokyti visa tai kartu valgyti. Jie, didžiuliam mamos ar močiutės siaubui, galėjo suvalgyti tik mėsą ar dešrelę, o po kiek laiko „pakapstyti“ bulvių ar ryžių. Kaip tikrų tikriausi italai, vaikai atsisakė maišyti „pastą“ (makaronus) su dar kuo nors. Išvada: mūsų organizmas žino atskiro maitinimosi taisyklę.
Duonos mitas. Duona – stalo karalienė. Manoma, kad jei ant stalo nėra duonos, „kompozicija“ neužbaigta. Mes įpratę viską užkąsti su duona. Tačiau atsakyti į vaikų klausimą „kodėl?“ nebuvo lengva. Atsakymai „nes taip reikia“, „taip įprasta“, „visi taip valgo“ mano vaikų netenkino. Duona jiems – sumuštinio dalis. Išvada: duona yra atsiras, savarankiškas „patiekalas“.
Pirmo, antro ir trečio patiekalo mitas. Visi žinome, kad pietus sudaro pirmas patiekalas (dažniausiai sriuba), antras – pagrindinis – patiekalas ir trečias patiekalas (kompotas, sultys, arbata, kava su kokiu nors saldumynu). Vaikai paprastai išsirenka, kas „skaniausia“, ir pasitenkina vien tuo. Išvada: kai yra galimybė rinktis, mūsų organizmas nori to, kas jam tuo metu reikalingiausia.
Švarios lėkštės mitas. Kas iš mūsų vaikystėje nesame girdėję, kad lėkštę visada privalu palikti „švarią“? Itin dažnai skambantys argumentai: „aš taip stengiausi, o tu nevalgai!“, „nejau neskanu?“, „pagalvok apie badaujančius vaikus!“. Visi šie argumentai naudojami kaltės jausmui sukelti, norint motyvuoti vaiką paklusti. Lyg vieno vaiko persivalgymas kažkaip išsprendžia kito vaiko maisto trūkumą! Išvada: valgydami vaikai labiau pasikliauja savo vidiniu sotumo pojūčiu nei vaizdiniais orientyrais (pilna/tuščia lėkštė).
Saldumynų mitas. Žinoma, saldumynai yra skanu. Neveltui Amerikoje net vaikiški vaistai yra saldūs, kad būtų skanu juos vartoti ir norėtųsi dar. Tačiau visai nebūtina saldinti visko iš eilės. Pavyzdžiui, cukrus visiškai nuslopina kavos ar arbatos aromatą. Ir vis dėlto, pats skaniausias „saldumynas“ – prinokęs obuolys.
Dar vienas pastebėjimas. Vaiką galima „primaitinti“ dideliu maisto kiekiu, pasodinus jį prieš televizorių. Tada vaikas patenka į būseną, kurią aš vadinu teletransu, ir nustoja kontroliuoti maisto suvartojimą. Kitaip tariant, vaikas „nebegirdi“ savo organizmo signalų, įskaitant ir sotumo signalo.
Mums augant ir toliau formuojantis mūsų gastronominiams įpročiams, iš rūpestingų tėvų rankų patenkame į dar tvirtesnį maisto pramonės glėbį. Todėl labai reikalinga kartas nuo karto peržiūrėti savo mąstymo šablonus, mums primetamus iš išorės.
Siekiant atskleisti pačią geriausią ir pačią veiksmingiausią dietą, buvo atliktas labai įdomus tyrimas. Iš didelio skaičiaus apklaustų žmonių buvo atrinkti tie, kuriems dieta padėjo. Vėliau tyrėjai išsiaiškino, kad kiekvienas iš tų žmonių išbandė daugybę dietų, kol galiausiai viena iš jų suveikė - žmogus išties pradėjo lieknėti. Mokslininkai sulaikę kvapą vylėsi, kad štai, pagaliau, atras „universalią“ veiksmingą dietą. Deja, jų laukė nusivylimas. Dietos pasirodė esančios visiškai skirtingos.
Vienintelis visus sėkmingą rezultatą pasiekusius žmones vienijantis dalykas – tai tikras ir rimtas noras keistis.
Dr. Vadimas Dechtiaris
