Šiame ir ateinančiuose straipsniuose pristatome jums ištraukas iš populiarios gydytojo Vadimo Dechtiario knygos „Natūralus lieknumas su NLP ir hipnoze“.
Raitelis kryžkelėje
Kitą darbo su priklausomybėmis dalį galima iliustruoti gerai žinomu raitelio kryžkelėje įvaizdžiu. Ant stulpo (ar akmens) jis perskaito nuorodas į skirtingas kryptis ir išsirenka būtent uždraustąjį kelią. Technika, kurią jums pristatysiu, leidžia išmokti teisingai pasirinkti kelią viliojančių ir klastingų maršrutų kryžkelėje. Šios technikos dėka, tą kryptį, ant kurios užrašyta „Saldumynai“, jūs visiškai ignoruosite. Jūs jos nė nepastebėsite. Abejotini malonumai jūsų gyvenime nebeturės jokio vaidmens, kaip ir atsiskaitymas už juos.
Vienas XVII amžiaus anglų teologas vienoje iš savo knygų rašė: „Kiekvienas žmogus turi savo keistenybių, išskyrus mane ir tave, Skaitytojau. Nors dėl tavęs aš nesu garantuotas.“ Tačiau aš ašrialiežuviškumu Fulleriui, kuriam priklauso šis pareiškimas, prilygti nė nebandysiu, ir „Mosto technika“ su jumis pasidalinsiu pasiremdamas asmeniniu pavyzdžiu.
Maždaug prieš pusantrų metų pastebėjau savyje „saldžią priklausomybę“. Tai nebuvo tikra priklausomybė, tačiau kažkokiu neaiškiu, net kiek paslaptingu ir man nesuprantamu būdu, labai greitai pradingdavo bet koks netoli nuo manęs esantis šokoladas. Ypač, juodasis šokoladas su riešutais. Viskas, ką aš galėjau kontroliuoti – tai specialiai jo nepirkti. Tačiau jei namie atsirasdavo šio saldumyno, aš nenurimdavau tol, kol į burną neįsidėdavau paskutinio gabaliuko.
Kas gi vykdavo mano galvoje, kai aš galvodavau, arba bandydavau negalvoti, apie šokoladą? Savo vidiniame proto ekrane aš imdavau apžiūrinėti paveikslėlį su didele, ryškia, jau pradėta valgyti šokolado su riešutais plytele. Lėkštutė su šokoladu neryškiame fone palengva pajudėjo į priekį, kas leido šokoladą apžiūrėti dar detaliau. Jis, regis, kvietė mane: „Mmm, kaip skanu!“. Burnoje imdavo kauptis seilės, o skrandžio srityje pajusdavau šiltą ir malonų pojūtį. O tada dar vienas gabalėlis šokolado nukeliaudavo man į burną.
Būtent tai įprastai su mumis visais ir vyksta. Tiesiog mes paprastai nekreipiame dėmesio į galvoje mums kylančius vaizdinius ar joje skambančius garsus. Tačiau tai nereiškia, kad šių paveikslėlių ir garsų nėra. Mes paprasčiausiai jų nepastebime. Tačiau juk galima išmokti į juos dėmesį atkreipti, o išmokus juos pastebėti – išmokti juos pakeisti.
Galite prisiminti, kaip vakare sėdėdami priešais televizorių, kartas nuo karto kreipiatės į savo vidinį ekraną, peržiūrėdami jame gardžius bulvių traškučius, minkštutėles bandeles arba sumuštinius. Tokiu metu reikia sukaupti visą savo valią, kad iš virtuvės neatsineštumėte pakelio traškučių. Kaip jau esu sakęs, būtent šis triukas yra naudojamas reklamoje. Rodomas didžiulis sultingas mėsainis, ledai, tortas, šokoladas... Visi „stop“ ženklai – bet kokie pasvarstymai apie nereikalingas kalorijas, rėmenį, virškinimo sutrikimus – skamba neįtikinamai, nes vaizdiniai jūsų vidiniame ekrane keičia jūsų fiziologinę būseną, perjungdami ją į režimą „Noriu“. Bet kokie argumentai „prieš“ lieka visai kitame intelektualiniame lygmenyje.
Taigi, grįžkime prie mano istorijos ir aš papasakosiu, kuo viskas baigėsi. Vieną dieną mesdamas į šiukšlių dėžę eilinę tuščią šokolado pakuotę aš pajutau sąžinės graužimą. Tuomet sau pasakiau: „Viskas, noriu, kad tai baigtųsi“. Atlikau pratimą, kuris NLP vadinasi „Mostas“. Pratimą atlikti netruko ilgiau 5 minučių. Šio pratimo esmė – iš naujo išmokyti, perprogramuoti savo smegenis, parodant galimybę kitaip reaguoti į tą patį dirgiklį, kuris iki šiol sukeldavo nepageidautiną reakciją.
Dr. Vadimas Dechtiaris
