Šiame ir ateinančiuose straipsniuose pristatome jums ištraukas iš populiarios gydytojo Vadimo Dechtiario knygos „Natūralus lieknumas su NLP ir hipnoze“.
Praėjusį kartą, pasiremdamas savo asmenine patirtimi, pasakojau apie pratimą „Mostas“, kuris padeda iš naujo išmokyti, perprogramuoti savo smegenis, parodant joms galimybę kitaip reaguoti į tą patį dirgiklį, kuris iki šiol sukeldavo nepageidautiną reakciją. O dabar laikas išmokti, kaip tą pratimą atlikti.
Įsivaizduokite, kad kelias, kuriuo jūs kartas nuo karto vykdavote, turėjo tam tikrą atkarpą, kuri jūsų netenkino, tačiau neturėjote kito pasirinkimo, kaip tik ja keliauti. Kartą prisiartinęs prie tos atkarpos pastebite, kad greta senojo kelio atsirado naujas ir patogus greitkelis. Ką rinksitės? Žinoma, kad naująjį kelią. Dar daugiau, labai greitai prie naujojo kelio priprasite ir, kas kartą priartėjęs prie išsišakojimo, nesusimąstydamas važiuosite naujuoju greitkeliu, o senojo kelio nė neprisiminsite. Tad kaip galima sukurti tokią naują „minčių kryptį“?
Pirmiausia aš sutelkiau dėmesį į mano galvoje esantį šokolado vaizdinį, kurį praėjusį kartą aprašiau. Aš stebėjau tą didžiulį, iš bendro fono smarkiai išsiskiriantį šokolado gabalėlį. Žiūrėjau į jį kaip „iš savęs“ (t.y. asociatyviai). Aš net tame „kadre“ pamačiau savo ranką, besitiesiančią paimti tą šokoladą. Tuomet aš tą pirmąjį vaizdinį (N1) laikinai „nustūmiau“ ir ėmiausi kurti antrąjį „kadrą“ (N2): įsivaizdavau save ateityje ir visiškai abejingą šokoladui. Šį vaizdinį aš kelis koregavau ir keičiau, šį tą pridėdamas, šį tą atimdamas, kol likau visiškai patenkintas savo matomu patraukliu vaizdiniu. Tai buvo ryškus ir spalvingas manęs vaizdinys „iš šalies“ (t.y. desociatyvus).
Atrodžiau kiek vyresnis, lieknesnis, labiau pasitempęs, baltais sveikais dantimis. Tame vaizdinyje mačiau save su kažkuo bendraujantį. Aplinkui ant gausiai apkrautų stalų puikavosi vaišės, tarp kurių – ir nuostabus juodasis šokoladas su riešutais. Nepaisant to, buvo akivaizdu, kad pagrindinis herojus (t.y. aš) išlieka visiškai ramus, atsipalaidavęs ir nerodo jokio susidomėjimo šokoladu. Dabar aš jau buvau tiesiogiai pasiruošęs „Mostui“. Vėl priartinau prie savęs įsivaizduojamą natiurmortą su šokoladu jo centre (N1), o paveikslą N2 sumažinau, paverčiau juodai baltu ir „padėjau“ į apatinį kairįjį natiurmorto (N1) kampą. Tuomet aš labai greitai „mostelėjau antruoju paveikslu“, paversdamas jį dideliu ir spalvotu, taip, kad jis per sekundės dalį visiškai uždengė pirmąjį paveikslą. Tai man sukėlė tam tikrą sumišimą. Vos tik ėmiau apžiūrinėti paveikslą su šokoladu ir mėgautis savo santykiu su juo, staiga atsirado naujas, akis atveriantis ir iliuzijas išsklaidantis vaizdinys, kuriame aš esu jau kitoks, nenorintis nė prisiliesti prie šokolado nei dabar, nei vėliau. Patį „mostą“ aš atlikau penkis ar šešis kartus. Atliekant jį trečią kartą, iš natiurmorto ėmė dingti spalvos, o šeštąjį kartą jau nebegalėjau atgaminti, kaip atrodė tas pirmasis paveikslas. Dabar, išgirdus žodį „šokoladas“, mintyse man iš karto iškyla antrasis vaizdinys, kuriame matau save visiškai ramiai reaguojantį į šokoladą.
Aš greitai pamiršau, kad apskritai atlikau šią techniką. Prisiminti apie tai teko tik po metų, viešint svečiuose. Namų šeimininkas primygtinai siūlė paragauti prancūziško šokolado, o aš atsisakiau, pasiteisindamas, kad apskritai nesu šokolado mėgėjas. Tuomet suvokiau, kad per visus metus nė neprisiminiau šokolado skonio. O šiandien, nuo to laiko praėjus pusantrų metų, aš galiu, esant reikalui paragauti nedidelį šokolado gabalėlį, tačiau jei yra pasirinkimas, visada mieliau vietoj jo pasimėgauju kokiu nors vaisiumi.
Dr. Vadimas Dechtiaris
