Šiame ir ateinančiuose straipsniuose pristatome jums ištraukas iš populiarios gydytojo dr. Vadimo Dechtiario knygos „Natūralus lieknumas su NLP ir hipnoze“.
Mėsainio kvapas
Gali kilti klausimas: „Nejau man dabar visą gyvenimą teks kartoti šį ritualą prieš kiekvieną valgymą?“ Laimei, to daryti neteks. Po kiek laiko toks mąstymo būdas jums taps automatiniu, natūraliu, jo nebereikės sąmoningai kontroliuoti.
Daugumai mūsų teko mokytis važiuoti dviračiu ar vairuoti automobilį. Pačioje pradžioje besimokančiajam tenka kreipti dėmesį ir koordinuoti daugybę dalykų. Kur laikyti kojas? Ką daro rankos? Kaip suderinti judesiu su žvilgsnio kryptimi? Daugybė smulkmenų. Net atsirandant pasitikėjimui savimi, mes ir toliau mintyse duodavome sau komandas ir savotiškai save tikrindavome. O paskui, praėjus tam tikram laiko tarpui, mes pagauname save galvojančius apie visai kitus dalykus. O tuo metu visas kompleksas vairavimo judesių yra atliekamas automatiškai. Argi ne taip?
Kai pirmą kartą susipažinau su šia strategija, susimąsčiau, kaip pats sprendžiu, koks maistas man tinka, o koks – ne? Su nuostaba pastebėjau, kad daugelį metų, pats to
neįtardamas, naudoju būtent šį būdą. Tačiau taip buvo ne visada.
Tik baigęs medicinos universitetą ir ėmęs praktikuoti mediciną, aš pats labai greitai susidūriau su savo paties sveikatos problemomis. Atsirado stiprūs nugaros skausmai, pakilo kraujospūdis, ėmė augti svoris. Nuolat vargino sunkumas skrandyje ir virškinimo problemos. Įvertinęs situaciją supratau, kad mane patį ištiko tai, dėl ko perspėdavau savo pacientus. Darbas sėdimas, nervingas. Maitinausi kuo pakliuvo, nereguliariai. Trumpai tariant, ėmiau byrėti. Reikėjo kažko imtis. Ryžausi kardinaliems pokyčiams. Tapau vegetaru. Patikėkite, žmogui, neįsivaizduojančiam gyvenimo be dešros ir šnicelio, tai buvo nelengvas išbandymas. Tačiau dėl šio sprendimo niekada nesigailėjau. Valgydamas vegetarišką maistą per penkerius metus išsprendžiau savo sveikatos problemas, tačiau prie mėsėdžio gyvenimo būdo taip ir negrįžau. Paprasčiausiai praturtinau savo racioną žuvimi, retkarčiais balta vištos ar kalakuto mėsa. Manau, šioje vietoje derėtų prisiminti, kas apie tai rašoma Biblijoje: pradžioje žmonėms maitintis buvo skirtos medžių sėklos ir vaisiai. Gyvūnų mėsą vartoti leista tik po tvano. Apskritai, žmogaus maistą turėtų sudaryti viskas, kuo jam maitintis skyrė Dievas – tiek iš augalijos, tiek iš gyvūnijos pasaulio.
Tačiau rinkdamasis, ką suvalgyti kiekvienu konkrečiu atveju, aš bandau įsivaizduoti, kuris maistas leis man geriausiai jaustis 3-4 valandas po valgio, o taip pat, koks maisto kiekis būtų pats komfortiškiausias. Ši strategija suveikia net ir tada, kai aš rizikuoju eksperimentuodamas su skirtingų šalių virtuvėmis. Daugybę kartų įsitikinau, kad išankstinis įsivaizdavimas, kaip organizmas sureaguos į maistą, buvo absoliučiai tikslus.
Kaip mes šią informaciją gauname? Gamtoje egzistuoja universalūs mechanizmai, leidžiantys skirtingiems gyvūnų pasaulio atstovams išsirinkti sau tinkamą maistą. Ar kada susimąstėte, kaip gyvūnai atskiria naudingą maistą nuo nuodingo? Juk tikrai tai nedaroma bandymų ir klaidų keliu. Vienu iš galingiausių informacijos kanalų yra uoslė. Taip, būtent nosis yra pirmasis pagalbininkas, renkantis saugius produktus. Tikriausiai Gamta arba Kūrėjas ne atsitiktinai įtaisė šį jautrų detektorių pačioje maisto perdirbimo konvejerio pradžioje. Nustebsite, kiek daug informacijos gali suteikti uoslė, jei tik imsitės ja naudotis.
Įdomu, kad evoliucijos eigoje būtent kvapo analizatoriaus, esančio giliai smegenyse, struktūra keitėsi mažiausiai, lyginant su kitomis juslinėmis sistemomis – rega ir klausa. Žmogaus smegenims vystantis ir sudėtingėjant, jose atsirado tarpinės informacijos apdorojimo struktūros, kurių neturi kiti gyvūnijos pasaulio atstovai. Pavyzdžiui, visa sensorinė (juslinė) informacija renkama ir apdorojama smegenų dalyje, vadinamoje gumburu. Būtent gumburas yra atsakingas už informacijos, patenkančios į tam tikras smegenų žievės dalis, kiekį ir kokybę. Ir tik vienintelis informacinis kanalas, kuris savąją informaciją pateikia tiesiai į smegenų žievės „viršutinį aukštą“, be jokių tarpininkų, yra mūsų uoslė. Tad labai verta išmokti pasitikėti savo nosimi. Pavyzdžiui, kai kitą kartą susiruošite atsikąsti mėsainio, pirmiausia jį gerai pauostykite! Nepasitikėkite akimis – reklaminiai vaizdai neperduoda tų negalavimų, su kuriais susidursite vėliau, kvapo.
Taip, būtent nosis yra pirmasis pagalbininkas, renkantis saugius produktus. Tikriausiai Gamta arba Kūrėjas ne atsitiktinai įtaisė šį jautrų detektorių pačioje maisto perdirbimo konvejerio pradžioje. Nustebsite, kiek daug informacijos gali suteikti uoslė, jei tik imsitės ja naudotis.
Dar vienas labai svarbus patarimas. Kaip manote, kada reikia gerti vandenį? Antsvorio turintys asmenys labai dažnai yra dehidratuoti, o troškulį laiko alkio jausmu. Jie ima valgyti tuomet, kai organizmui tereikia stiklinės tyro geriamo vandens. Todėl kas kartą, kai imate galvoti apie maistą, pirmiausia išgerkite stiklinę vandens.
Dr. Vadimas Dechtiaris
