Šiame ir ateinančiuose straipsniuose pristatome jums ištraukas iš populiarios gydytojo dr. Vadimo Dechtiario knygos „Natūralus lieknumas su NLP ir hipnoze“.
Kada sustoti?
Iš paciento pokalbio su gydytoju:
– Nejaugi tikrai valgyti kartą per dieną yra kenksminga?
– Žinoma, jei tai tęsiasi nuo ryto iki vakaro.
Juokas juokais, tačiau kelyje į natūralų lieknumą klausimas, kada sustoti, yra iš tiesų svarbus. Atsakymas, regis, akivaizdus: kai pasisotinate. Ne veltui yra sakoma: „Yra trys dalykai, kuriuos pradėjus labai sunku sustoti: valgyti skanų maistą, bendrauti su bičiuliu, sugrįžusiu iš kelionės, ir kasytis, kur niežti.“
Saiko neturėjimas nuo pat senų laikų buvo laikomas blogiu. Kalbant apie šiuos laikus, man artimesnis yra Liucijaus Senekos požiūris: „Saikingi malonumai naikina dvasinę įtampą.“ Tačiau tai suprasti reiškia išmokti tai daryti, t.y. be prievartos susilaikyti. Nuo praeities autoritetų pereikime prie ateities, kuri prasideda jau šiandien. Tam, kad išmoktume laiku sustoti, reikia išmokti valgyti sąmoningai. Tai reiškia, valgymo procese dalyvauti ne tik fiziškai, bet ir savo mintimis, sąmoningai suvokti, ką jūs šiuo metu valgote.
Deja, praeitin baigia nugrimzti tradicija šeimai susirinkti prie stalo ir valgyti drauge, kai maisto vartojimas buvo tam tikras ritualas su nuoširdžiais pokalbiais ir maloniu bendravimu, kurie neretai kompensuodavo nedidelį suvartoto maisto kiekį. Šiandien vis dažniau maistą valgome priebėgomis, ar, dar blogiau, prie televizoriaus ar kompiuterio.
Kalbant apie mitybą, aš pastebėjau, kad mes stengiamės save kontroliuoti visą laiką, išskyrus tuo metu, kai valgome. Tai susiję su mūsų instinktais ir fiziologija. Mokslininkai išsiaiškino, kad valgio metu mūsų organizme yra išskiriamas malonumo hormonas serotoninas. Antsvorio turintys žmonės, burnoje pajutę maisto skonį, pradeda gerai jaustis. Jie nenori sustoti. Jie nedegustuoja produktų savybių ir nebando išskirti patiekalo sudėtinių dalių, nekreipia dėmesio į maisto kvapą, net nesijaudina – jie visiškai panyra į serotonino gamybos ir vartojimo procesą.
Problema ta, kad šitaip aklai rydami maistą, žmonės absoliučiai nepastebi pasisotinimo ženklų. Praeina šiek tiek laiko nuo to, kai skrandis pasiunčia sotumo signalą ir to, kada jį gauna smegenys. Kuo greičiau valgome, tuo daugiau maisto spėjame suvartoti iki mūsų smegenims gaunant signalą iš skrandžio. Jei suvalgome daugiau nei reikia, mes tiesiogine to žodžio prasme atliekame sau anesteziją, prarandame bet kokį jautrumą. Smegenys pradeda reaguoti tik į mechanišką skrandžio perpildymo signalą. Šis užburtas ratas baigiasi diskomforto pojūčiu, kaltės jausmu ir stipriu troškimu jį nuslopinti. Nepatenkintas savimi žmogus griebiasi jau išbandyto būdo – suteikti sau malonumo nauja gardumynų porcija. Vadinasi, pirmiausia būtina sulėtinti gyvybiškai svarbų procesą – valgymą.
Deja, praeitin baigia nugrimzti tradicija šeimai susirinkti prie stalo ir valgyti drauge, kai maisto vartojimas buvo tam tikras ritualas su nuoširdžiais pokalbiais ir maloniu bendravimu, kurie neretai kompensuodavo nedidelį suvartoto maisto kiekį. Šiandien vis dažniau maistą valgome priebėgomis, ar, dar blogiau, prie televizoriaus ar kompiuterio. Be to, kaip atskleidė Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas, kas šeštas vyras per savaitę praleidžia mažiausiai 7 valandas žiūrėdamas sporto programas per televizorių, tačiau kas trečias niekada nesimankština. Žmogaus dėmesys yra prikaustomas išorinių dirgiklių, prie to, kas vyksta ekrane, tad nenuostabu, kad žmogus tokiu atveju reguliariai persivalgo. Jei iš tiesų norite būti liekni, išmokite valgyti be pašalinių dirgiklių. Čia jums gali padėti tam tikra vizualinė treniruotė. Įsivaizduokite save sėdintį prie pietų stalo ir besimėgaujantį tuo, kad valgote be televizoriaus, radijo ar kompiuterio. Įsivaizduokite, kaip jūs valgysite darydami pertraukas, padėdami peilį ir šakutę bei gerai sukramtydami maistą. Pavyzdžiu paimkime visiems labai gerai žinomą faktą: prancūzai dievina gerą maistą ir niekada neatsisako svogūnų sriubos su sviestu ir lydyto sūrio plutele, vyno ir kepsnio su bulvytėmis. Tačiau daugelis jų nuo vaikystės yra išmokę nevalgyti priebėgomis ir neužkandžiauti. Prancūzai gerai žino taisyklę, kad kiekvienas valgymas turi trukti ne trumpiau kaip 20 minučių, o valgant reikia ne tik kruopščiai ir lėtai sukramtyti maistą, bet ir mėgautis bendravimu su tais, kurie valgo kartu su jumis. Du kartus per dieną sėsdamasis valgyti už stalo su savo šeima žmogus tiesiog žydi, o antsvoris jo niekada nevargina. O jei kiekvienam valgymui paskirti pusę valandos jums atrodo neleistina prabanga, jūs akivaizdžiai išgyvenate valgymo kultūros krizę. Nutukimas – tik neatsiejama šios krizės dalis.
Dr. Vadimas Dechtiaris
