Mūsų politikai versdamiesi per galvą pasiekė 2 proc. BVP skyrimo krašto apsaugai, nes labai bijo Rusijos grėsmės. O rekomendacijas švietimui skirti 6,2 proc. ignoruoja jau seniai. Nors gali būti, kad būtent stipri Švietimo ir mokslo ministerija ir yra geriausias valstybės saugumo garantas.

Gerų santykių su kaimynais nereikia

Vakar premjeras Saulius Skvernelis pasikvietė užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių ir ambasadorius aptarti partnerystės su Rytų kaimynėmis. Priminsime, kad premjeras kelis kartus buvo teigęs, kad su Rusija reiktų megzti diplomatinius santykius. Tai supykdė šalies vadovę Dalią Grybauskaitę.

L.Linkevičius po susitikimo Vyriausybėje sakė, kad ne Lietuva, bet Rusija turi būti suinteresuota komplikuotų santykių normalizavimu. Jis akcentavo nematantis galimybių ieškoti geresnių santykių perspektyvų su Rusija. Anot jo, ne Lietuvos interesas ir tikslas būtų pakankamai šaltus santykius gerinti: „Jei kažkas įsivaizduoja gerinimą santykių nuolaidomis, tai to nebus. Nes yra tam tikra sąskaita, kurios mes nenorime mokėti šiuo atveju. Ir čia ne mūsų kaltė, kad santykiai šalti ar kad jie nelabai konstruktyvūs, kaip galėtų būti. Tai yra faktas“, - žurnalistams sakė L.Linkevičius.

Keista, bet ir premjeras, anksčiau kalbėjęs apie santykių atkūrimą, po susitikimo netikėtai pareiškė, jog šiuo klausimu jo ir prezidentės nuomonė, išsakyta L.Linkevičiaus lūpomis, sutampa.

Tačiau gąsdindami pavojingais kaimynais, politikai pamiršta, kad saugumas matuojamas ne vien tankų ar ginkluotės skaičiumi. Ar gali šalis būti saugi, jei joje gyvena nelaimingi žmonės? Jei į gatves pasikeisdami išeina tai mokytojai, tai medikai, tai socialiniai darbuotojai?

Jei nebus patriotų, kam tie tankai

Andriaus Navicko, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko, teigimu, EBPO reikalavimas - švietimui skirti 6,2 proc. BVP. Bet Lietuva šiuo metu skiria berods 4,7 proc. „Tai nuolat primename politikams. Tačiau kiekvieną kartą girdime, kad švietimui skiriamų pinigų pakanka. Mes manome, kad viešasis sektorius turėtų būti finansuojamas tiek, kiek yra reikalaujama. Tai būtų sąžininga ir bendruomenei nebeliktų moralinės teisės reikalauti kažko daugiau.

Nežinau, kodėl politikams atrodo, kad viskas švietime yra gerai. Gal čia veikia tas atvejis, kai nėra svetimo skausmo. Politikai patys gerai gyvena ir gerai jaučiasi, tad juos net erzina streikuojantys ir nuolat nepatenkinti mokytojai. Mums aiškinama, kad gauname daugiau nei minimalus atlyginimas, tad yra ir blogiau gyvenančių. Manau, krašto apsaugos ir švietimo finansavimo ginčas tiesiog parodo valstybės prioritetus. Akivaizdu, kad valdžiai švietimas neatrodo prioritetas. Galiausiai reikėtų tai įvardyti garsiai“, - sako A.Navickas.

Lietuvos politikai didžiuojasi gynybai vis didėjančiais milijonais, tačiau šalies ateitį - vaikus auklėjantys pedagogai lieka užribyje.

„Aš suprantu, kad lengviau pastumti mokytoją ar darželio auklėtoją nei įtakingą didžiosios šalies politiką. Aš nesakau, kad reikia mažinti gynybos finansavimą. Viskas turėtų būti daroma kompleksiškai. Nes saugumas ir socialiniai dalykai yra neatsiejami. Prisiminkime Krymo aneksiją. Ten buvo nemažai tankų ir kariuomenės, tačiau nebuvo patriotiškumo šalies viduje. Dėl to nebuvo jokio pasipriešinimo. Tai tik parodo, kad tikras saugumas yra patriotiškumo ugdymas. Didelis tankų kiekis neužtikrina saugumo, nes jis gimsta iš žmonių širdies ir sąmonės“, - primena A.Navickas.

Buvęs Seimo delegacijos NATO Parlamentinėje Asamblėjoje vadovas Remigijus ŽEMAITAITIS:

- Ar galima tikėtis dvišalių santykių, kai mūsų šalies vadovė kritikuoja Rusiją vos pasitaikius progai?

- Jeigu įsivaizduosime, kad Kremlius yra visa Rusija, įskaitant ir Kaliningradą, mes būsime vargdienių tauta. Turime suprasti, kad valdžios negalima tapatinti su vienu joje esančiu žmogumi. Žinote, man būnant Seimo delegacijos NATO Parlamentinės Asamblėjos vadovu, teko girdėti JAV NATO ekspertų, kurie patarinėja ir dabartiniam prezidentui Donaldui Trampui (Donald Trump), pasisakymus. Paklausus jų, ar NATO mus gintų konflikte su Rusija, tuometinis administracijos vadovas man atsakė, kad santykiai pagerės tuomet, kai mes nustosime pieštuku badyti V.Putinui į akį. Manau, tuo jis norėjo pasakyti, kad turime surasti bendrus sprendimus.

- Vietoj to mes didiname finansavimą krašto apsaugai, sakydami žmonėms, kad kyla Rusijos grėsmė. Ar tie procentai iš tiesų yra mūsų saugumo garantas?

- Ne. Manau, turime nutraukti visas diskusijas apie krašto apsaugos finansavimo didinimą. Tai tik manipuliacija žmonėmis. Gyventojai jau nesusigaudo, mes skiriame 2 ar 2,5 proc. Valstybėje visuomet svarbiausia yra stipri ekonomika ir socialinė sritis. Kodėl Vokietija yra kieta ir gali Rusijai mojuoti vėzdu, bet kartu ir draugauti? Nes šalies ekonomika yra viena stabiliausių. Prancūzija lygiai taip pat gali manipuliuoti, o kartais Rusiją pastatyti į vietą. Nereikia manyti, kad be šių svarbių elementų galime šokdinti didžiąsias valstybes. Apie didesnį finansavimą nei 2,5 proc. krašto apsaugai negalima kalbėti. Tai būtų savižudybė ir savo tautos negerbimas. Jeigu mes skirtume finansavimą ekonomikai, ji augtų ir BVP didėtų. Jeigu mokesčių reforma būtų reali, gal Lenkijoje lietuviai nepaliktų po 400 mln. eurų kasmet. Paskaičiuokime nuo šios sumos 2 proc. ir tai bus papildomi pinigai krašto apsaugai. Bet mes duodame krašto apsaugai, žmonės išvaromi į kitas šalis ne tik apsipirkti, bet ir kurti verslą. Taip galutinė finansinė išraiška nedidėja.

- Įsipareigojimus NATO mes vykdome neprašomi, tačiau Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendaciją skirti 6,2 proc. švietimui jau seniai pamiršome. Politikai nenori šokinėti prieš NATO viršūnes, todėl kenčia savi piliečiai?

- Premjeras aiškiai pasakė, kad Lietuvoje pedagogai yra niekam tikę. Didesnių atlyginimų jie gali tikėtis, tik kai pagerės mokinių rezultatai. Tik tada ir bus skiriami reikalingi procentai. Jeigu pats premjeras, kuris yra atsakingas už finansinius paketus, taip kalba... štai toks yra Vyriausybės požiūris.

Kol nesupras politikai, kad be ekonomikos ir socialinių dalykų nebus jokios užsienio politikos, tol niekas nepasikeis.

Mūsų politikai dažnai pamiršta atskirti politiką nuo ekonomikos. Santykiuose su Rusija mums aktualu ne tik sportas ar švietimas. Turime Baltijos jūroje palaidotų ginklų klausimą, Kaliningrado tranzito problemą, Baltarusijos Astravo elektrinės atvejį. Tai tik dalis klausimų, kuriais būtina kalbėtis.