Daugiau 
 

Neišmoktų pamokų šalyje

11/20/2015 Aidas
nesterenko-971

„Žmonės, skirtingai nei žiurkės, yra neišmokomi“, – rašiau aš 2008-ųjų metų pradžioje, o nuo to laiko, deja, ne kartą turėjau progą įsitikinti šios išvados teisingumu.

Prancūzų specialiosios tarnybos šių metų sausio mėnesio teroristinių išpuolių metu pademonstravo visišką savo bejėgiškumą ir nekompetenciją. Apie teroristų atakas žinodami iš anksto (į Charlie Hebdo redakciją buvo siunčiami grasinimai, biuras buvo padegtas), jie ne tik nesugebėjo užkirsti kelio redakcijos (kuriai buvo paskirta jų apsauga!) apšaudymui, bet ir kiekviename tolesniame įvykių etape buvo tikras tiesiogine to žodžio prasme nesuvokiamo bejėgiškumo įsikūnijimas. Tris ateinančias dienas operacijoje dalyvavusių 90 tūkstančių prancūzų policininkų ne tik nesugebėjo sutrukdyti dviem (vėliau trims) teroristams daryti viską, ką tik šie nori, tačiau kiekvienas bandymas sutrukdyti atnešdavo vis naujų praradimų, kai tuo metu teroristams nė plaukas nuo galvos nenukrito. Jei tai būtų filmas, jo autorių adresu jau skristų supuvę pomidorai – na, juk negalima taip įžūliai pataikauti niekšams, o jokie teisėsaugos pareigūnai juk negali būti tokiais nevykėliais! Pasirodo, prancūzai – gali. Kalbant sporto terminais, tai trys niekšeliai su „kalašnikovais“ pasiekė triuškinančią pergalę prieš visą prancūzų valstybės galią (gal reikėtų šį žodį dėti į kablelius) rezultatu 17:3, neskaitant daugybės sužeistųjų.

Regis, tai turėjo paskatinti padaryti reikšmingas išvadas ir imtis visiško nacionalinio saugumo sistemos reformavimo. Ir ką? Ir nieko. Vienintelis, padaręs išvadas, buvo policijos komisaras Helricas Fredou, kuris šios „nuostabios“ operacijos pabaigoje nusišovė. Labai gaila, kad niekas iš jo vadovų nepasielgė taip pat. Nebuvo išmokta nė viena pamoka. Ir štai, prabėgus 11 mėnesių, viskas pasikartojo, tik daug didesniais mastais.

Apie teroristinius išpuolius buvo žinoma iš anksto. Neįvardinti aukšto rango valstybės pareigūnai prisipažino agentūrai AFP, kad laukė „precedento neturinčių išpuolių, panaudojant Kalašnikovo automatus, kurių praktiškai bus neįmanoma sustabdyti“. Apskritai kažką tokio pareiškiantis pareigūnas turėtų arba iš karto pasekti Fredou pavyzdžiu, arba (dar geriau) iš anksto surengti spaudos konferenciją ir informuoti visą šalį: piliečiai, greitai jūs būsite žudomi, mes nieko padaryti negalime, gelbėkitės, kaip išmanote. Net ir po tokio pareiškimo kilusi panika būtų buvęs mažesnis blogis, nei tai, kas įvyko dabar – tikrų tikriausios skerdynės, per kurias prancūzai buvo žudomi kaip avinai. Keturi automatais ginkluoti žudikai ramiai užeina į salę, kurioje sėdi 1 500 žmonių, ir ima juos šaudyti, it tikroje šaudykloje. Niekas toje minioje nė nebandė priešintis, nebandė pulti nusikaltėlių tuo metu, kol tie iš naujo užtaisinėjo ginklus. Taip, pulti plikomis rankomis prieš automatą yra baisu, tačiau jei vis tiek prisieis mirti, ar ne geriau bent jau pabandyti, o ne paklusniai gulėti ant grindų ir laukti savo eilės (eilės, visomis to žodžio prasmėmis, taip)? Tai, beje, eiliniai linkėjimai ginklų kontrolės gerbėjams. Prancūzijoje ginklų kontrolės įstatymai yra vieni iš griežčiausių, tačiau tai nė motais ramiai su automatais vaikščiojantiems žudikams – tai svarbu tik jų aukoms. Viskas, kam pakako prancūziškos drąsos – tai tam, kad dalis užpultųjų pabėgtų, ačiū jiems ir už tai.

(Palyginimui prisiminkime, kaip elgėsi ketvirtojo amerikiečių lėktuvo, užimto 9/11 išpuolių metu, keleiviai. Jau žinodami apie kitų lainerių likimą, jie – taip pat beginkliai! - puolė teroristus ir, deja, paaukodami savo pačių gyvybes, sutrukdė ataką prieš Vašingtoną.) Na, gerai, tiek to civiliai. O ką policija? Iš aštuonių negyvų teroristų, jų sąskaitoje yra vienas. Pakartosiu dar kartą: vienas. Likusieji žuvo nuo savo pačių rankų. Ir iki šiol dar yra nenustatytas skaičius pasislėpusių, tarp kurių yra ir Salahas Abdelsalamas, kurį po teroristinių išpuolių policija netgi buvo sustabdžiusi, tačiau paleido, „nes dar nebuvo gauta duomenų apie jį“ (o šiaip suimti dėl viso pikto, pasinaudojant specialiąja padėtimi, ką, nebuvo galima?). Prancūzijos nuostoliai – daugiau nei 130 nužudytų, daugiau nei 350 sužeistų, kurie taip pat ne visi išgyvens. Idealiu atveju, po to, kas įvyko, šalies prezidentas, vyriausybė ir Paryžiaus meras turi atsistatydinti, visa specialiųjų tarnybų vadovybė privalo būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn (o kiek kuris yra kaltas ar nekaltas, tegu jau aiškinasi teismas), pačiose specialiosiose tarnybose turi vykti esminis pakartotinis atestavimas, po kurio savo vietas išlaikytų tik nedidelė dalis (ir nereikia sakyti, kad tai nerealistiška – kaip žinia, Gruzija savo policiją atnaujino beveik 100 % – tam tereikia politinės valios). Ir ką? Ir, kaip visada, nieko. Šįkart neatsirado nė vieno pareigūno, kuriam būtų pakakę sąžinės nusišauti.

Tačiau per pastarąsias dienas yra už ką Hollande’ą ir pagirti. Pirmiausia, jis nekapituliavo prieš teroristus, skirtingai nei ispanai analogiškoje situacijoje (tik vietoje Sirijos buvo Irakas) 2004-aisiais. Antra, jis pasiūlė pakeisti Prancūzijos įstatymus, kad būtų galima atimti pilietybę ir deportuoti teroristus ir jų sąjungininkus, net jei šie yra gimę Prancūzijoje. Toks įstatymas yra ypatingai būtinas ne tik Prancūzijai, bet ir visiems Vakarams – kas galėjo patikėti, kad tokios teisingos iniciatyvos sulauksime būtent iš kairės. Tačiau reikia nepamiršti, kad tai kol kas tėra žodžiai. Tiesa, tuo pat metu Hollande’as padarė ir didžiulę kvailystę – pareiškė esąs pasirengęs bendradarbiauti su Rusija kovojant „prieš IS“.

Putinas kaip tik to ir siekia, bandydamas pasinaudoti Stalino laikų žemėlapiu su pažymėta „antifašistine koalicija“, vildamasis, kad nuo rankų bus nuplauta ne tik įsiveržimo į Ukrainą dėmė (kur rusų teroristai ir vėl suaktyvino kovinių veiksmų intensyvumą ir su dar didesniu užsidegimu žudo „paliaubų“ besilaikančius ukrainiečius), bet ir kitos, dar tik būsimos, nuodėmės (apie tiesioginius okupacinius grasinimus iš Rusijos pusės paskelbė jau ir Bulgarijos prezidentas). Kaip tik dėl tos priežasties rusakalbis opozicinis internetas jau prisipildė tvirtinimų, kad ir rusų A321 sprogimas, ir teroristiniai išpuoliai Paryžiuje – tai „ne IS, o rusų specialiųjų tarnybų“ darbas. Ir, nepaisant mano požiūrio į rusų pseudofiurerį, šįkart privalau užimti jo advokato vaidmenį. Ir ne tik dėl to, kad tiesa – svarbiau už viską, bet ir todėl, kad priskirdami tegu ir liūdnai pagarsėjusiam nusikaltėliui svetimus nusikaltimus laimi tik tie, kas juos iš tiesų įvykdė.

Tokie argumentai, kad „jam tai naudinga“ ir „jei sprogdino namus Maskvoje, tai Paryžiuje irgi jis“, yra akivaizdžiai nepagrįsti. Pagal tokią logiką, ligas sukelia gydytojai, o „Katynėj pasidarbavo tie patys, kas ir Babij Jare“. Ne kartą argumentavau, kad Putinas yra ne tik nuožmus, bet ir kvailas, netalentingas ir nesugebantis veikti krizės sąlygomis, jei tai nėra jo paties sukelta krizė. Pakanka tik palyginti greitą ir aktyvią Putino reakciją į „Boingo“ katastrofą (dėl kurios jis kaltas) ir visišką pasimetimą po A321 sprogimo. Ir jei „Rusijai naudinga pateikti save IS auka“, tai kodėl tada teroristinio išpuolio versija buvo atmetama iki paskutinio? (Tai oficialiai buvo pripažinta tik praėjusį antradienį.) Paryžius Putinui – svetima krizė, į kurią jis reaguoja vidaus pasirengimu, atitinkančiu 9/11 laikus (tais teroristiniais išpuoliais, kiek žinau, jo niekas nekaltina). Kalbant apie sprogimus Maskvoje 1999-aisiais, tai nepamirškime, kad yra didžiulis skirtumas tarp to, kai nusikaltėlis organizuoja teroristinius išpuolius savo paties teritorijoje ir paskui pats juos tiria, ir to, kas nutiktų, jei jį tirtų vakarietiškos specialiosios tarnybos. Tokiu atveju rizika, kad nusikaltimas bus atskleistas, tampa nepriimtinai didelė – visai ne islamiškas pogrindis, kaip tikina sąmokslo teorijų kūrėjai, o būtent dabartinės rusų slaptosios tarnybos yra nepajėgios surengti tokią operaciją. Tyrimas yra jau gerokai įsibėgėjęs, o jokių rusų pėdsakų aptikta nėra (visi įrodymai rodo į Belgijos ir Sirijos islamistus).

Prieš civilizaciją kovoja du frontai – rusiškasis ir islamiškasis. Jie turi daug bendro (bendras priešas – mes, bendra neapykanta laisvei ir individualizmui, ir taip toliau), tačiau šios jėgos nėra tapačios. O didesnė kvailystė už viltį panaudoti vieną iš tų jėgų kovoje su kita yra tik apsimetimas, kad kuri nors iš jų – bet kuri! – apskritai neegzistuoja.

Jurijus Nesterenka

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu