Vokietijos tolimo dešiniojo krašto partija „Alternatyva Vokietijai“ („Alternative for Germany“, „AfD“) greitai suskubo pasinaudoti praėjusią savaitę Berlyno kalėdinėje mugėje įvykdyta teroristine ataka. „Tuos žmones nužudė Merkel“, - pareiškė partijos lyderis Marcusas Pretzellis.
Tačiau iš tiesų Vokietija islamistų taikiniu tapo kur kas anksčiau nei kanclerė Angela Merkel nusprendė atverti duris pabėgėliams. Pavyzdžiui, 2007-aisiais trys teroristai Vokietijoje buvo suimti dėl sąmokslo vienu metu susprogdinti kelias automobiliuose padėtas bombos, kad „pasaulis sudegtų“, kaip sakė vienas jų.
Teroras Vokietiją pasiekė ilgai prieš Berlyno incidentą, tačiau būtina pripažinti, kad ši ataka nusinešė daugiausiai gyvybių per pastaruosius metus. Tai tragiška, bet kaltinti dėl to vien pabėgėlius iš Sirijos būtų neefektyvu, jeigu norime suprasti, kaip geriau kovoti su terorizmu ir užkirsti kelią tokioms atakoms ateityje.
Milane nukautas išpuolio Berlyno kalėdinėje mugėje organizatorius Anis Amri buvo 2011 m. į Europą atvykęs tunisietis, pasiekęs žemyną per Italijai priklausančią Lampedūzos salą. Tai įvyko prieš Sirijos pilietiniam karui tampant didžiule globaline problema, kurią matome šiandien. Jis atvyko iškart po Arabų pavasario, kai revoliucionieriai nuvertė kelių šiaurės Afrikos šalių valdžią. Ar daug tuometinių politinio prieglobsčio prašytojų atvyko į Europą su blogais ketinimais? Kiek iš jų jau tada norėjo ir siekė tapti teroristais? Atsakymas paprastas – mes to nežinome.
Tačiau dešiniųjų požiūris į Berlyno išpuolį taip pat yra trumparegiškas. Labai lengva pamiršti, kad kai pietų Europa jau buvo sulinkusi nuo pabėgėlių naštos, likusi žemyno dalis nieko dėl to nedarė. Europos pabėgėlių politika yra skylėta. Visas žemynas privalo veikti išvien, nes jį supantys regionai dar negreitai atgaus stabilumą. Būtent tas abejingumas paskatino prieš politinį elitą nukreiptą aktyvizmo bangą, ekstremalių pažiūrų dešiniųjų politikų iškilimą bei ksenofobijos paskatintą smurtą visame žemyne.
Angelos Merkel likimas kol kas priklauso nuo to, kaip ji susitvarkys su jos vyriausybėje kilusia krize bei savo elektorato reakcija po Berlyno atakos. Politikai iš jos koalicinės Bavarijos partijos, Krikščionių socialinės sąjungos (CSU), jau išreiškė savo mintis televizijos laidose ir radijo stotyse, demonstruodami labai mažą solidarumą jos politikai. Jie taip pat baiminasi, kad „AfD“ pritrauks jų ir pačios Merkel Krikščionių demokratų sąjungos rinkėjus per kitų metų rudenį vyksiančius federalinius rinkimus.
Kaip ir daugelyje šalių, terorizmo baimė turi potencialo pakreipti politines svarstykles į vieną ar kitą pusę. Šiuo metu Vokietijoje susiklostė labai netikėta situacija: Merkel yra priversta kovoti su neracionaliai besielgiančiais savo pačios vyriausybės „disidentais“. Jeigu Merkel nepavyks pritraukti rinkėjų simpatijų kitą rudenį, CSU konservatoriai taip pat nepraeis į nacionalinį parlamentą. Kai kurie analitikai teigia, kad būtent todėl jie gali sujungti jėgas ir priversti Merkel atsistatydinti bei į kanclerio vietą pasodinti savo kandidatą. Tuo metu, kai šalis ir vyriausybė turėtų susivienyti, Vokietijoje pastebimas stiprus susiskaldymas.
Merkel vaidmuo yra labai svarbus Europos politikai apkritai. Ji yra vienintelė lyderė, kuri dar sugebėtų įtikinti savo kolegas siekti naujo imigracinės politikos susitarimo. Ji taip pat yra vienintelė, galinti atremti išrinktąjį JAV prezidentą Donaldą Trumpą, kuris yra išreiškęs ketinimą mažinti Amerikos karinius pajėgumus ir įsipareigojimus užsienyje. Be Jungtinių Valstijų, Europa būtų palikta pusiau bejėgė, ir galimai sulauktų dar didesnio teroristų dėmesio.
Iš Berlyno išpuolio sužinojome štai ką: narsus sunkvežimio vairuotojas iš Lenkijos kovojo su teroristu tol, kol nebepajėgė. Nukauto tunisiečio Europoje niekas nenorėjo, ir jo į Vokietiją nepakvietė Angela Merkel. Dešiniojo krašto politikų pasinaudojimas šia tragedija greičiausiai yra pasiruošimas karštiems rinkimų metams Europoje: Prancūzija ir Vokietija rinksis naują valdžią, o politikų kampanijos, be abejo, suksis apie imigracijos problemas, islamą, bei musulmonus Europoje. Neapykanta bet kam – politikams, pabėgėliams, vyriausybei – susilpnins mūsų jėgą, kurios galime pasiekti tik stovėdami petys petin.
Alexanderis Görlachas yra Harvardo universiteto Europos studijų centro vizituojantis dėstytojas
