Režisavo: Paul Thomas Anderson. Vaidina: Vicky Krieps, Daniel Day-Lewis, Lesley Manville, Sue Clark
6-ojo dešimtmečio britų dizaineris Reinoldsas Vudkokas, kurį vaidina Danielis Day-Lewisas, negailestingai tikinantis, kad tai yra jo paskutinis vaidmuo kine, mėgsta paslaptis. Jis mėgsta įsiūti paslaptis į savo kuriamus drabužius – jų pamušaluose jis slepia sau pačiam skirtus raštelius. Paulas Thomasas Andersonas – kuris parašė šios juostos scenarijų, ją režisavo ir buvo jos operatoriumi – kuria filmus tokiu pat būdu; žymėdamas savo teritoriją ir kviesdamas žiūrovus atrasti paslėptus perliukus. Į tą kvietimą atsiliepti nebūtina, nes Andersonas yra pakankamai puikus ir gabus režisierius, kad užtenka perplaukti tik jo darbų paviršiumi ir vis tiek apturėti didelį malonumą.
Londono elito drabužių dizaineris Reinoldsas Vudkokas yra griežtai savo paties nustatytų taisyklių besilaikantis kūrėjas, save laikantis „užkietėjusiu ir nepagydomu“ viengungiu. Be jokių skrupulų iš savo gyvenimo išmetęs eilinę gražuolę, kuriai teko „laimė“ pabuvoti jo mūza, jis išsirenka naują – padavėją Almą (Vicky Krieps). Netrukus ši jau gyvena drauge su Reinoldsu ir jo valdinga seseria Sirile (Lesley Manville), kuri yra atsakinga už tai, kad visada būtų sukurta ideali aplinka skleistis jos brolio kūrybiniam genijui. Reinoldsas yra būtent toks, kokiu tradiciškai įsivaizduojame genijų – reto talento, tačiau itin reiklus ir sunkiai pakeliamas tiems, kas yra arčiausiai jo. Andersonas puikiai perteikia pagrindinio veikėjo esmę mylinčiu ir atidžiu žvilgsniu į Reinoldso kuriamus drabužius ir turtingomis Johnny Greenwoodo melodijomis, kurios staiga sužydi visu gražumu ir lygiai taip pat staiga nutyla, atspindėdamos permainingas protagonisto nuotaikas ir melancholiją.
„Nematoma gija“ turi tam tikro panašumo su taip pat šiais metais išleistu, tačiau labiau atstumiančiu filmu „Motina“, nes abu tyrinėja santykių su menininku ir neišvengiamos būtinybės dalintis juo su pasauliu sunkumus.
Tačiau šis keistas romanas „Nematomoje gijoje“ klostosi taip, kad žiūrovui labai sunku užmegzti nors kokį emocinį ryšį su veikėjais ar jų gyvenimais. Iš dalies taip yra todėl, kad mums niekada nėra pateikiamas išsamus jų portretas: štai, pavyzdžiui, mes nieko nežinome apie Almos gyvenimą iki susitikimo su Reinoldsu, tad nežinome, ko ji vardan jo atsisakė ar į kokį gyvenimą sugrįžtų.
Day-Lewisas tobulai perteikia visą vidinę savo veikėjo transformaciją, nuo šalto tirono iki vergo savo noru; jo įsigyvenimas į vaidmenį yra šimtaprocentinis – iki tokių smulkmenų kaip adatų paliktos žymės ant Reinoldso pirštų. Liuksemburge gimusiai Krieps suvaidinti moterį, kuri turi būti viskuo vienam neįmanomo būdo vyrui, buvo kiek sunkiau. Tačiau ji tvirtai atsilaiko, atsiremdama į menišką ir aistringą Andersono scenarijų ir režisūrą, kol galiausiai jos Alma atsiskleidžia ir perima santykių vairą į savo rankas.
Filmas yra nepaprastai vizualus ir stulbinančiai gražus kiekviena savo smulkmena ir detale. Prie to prisidėjo ne tik pats Andersonas, bet ir Marko Bridgeso kostiumai bei Marko Tildesley dekoracijos. Labai tinkamas „rūbas“ filmui apie kūrybos agoniją ir euforiją.
Jei „Nematoma gija“ iš tiesų yra Day-Lewiso gulbės giesmė, jis į atsargą išeis ne tik savo aktorinės meistrystės žydėjime, bet ir su stipriu finaliniu vaidmeniu. Tačiau pati juostas – antrasis Andersono ir Day-Lewiso bendras darbas – yra ištaigingas, bet šaltas kūrinys, nepriekaištingai suręstas ir intriguojantis, tačiau vargu ar emocionaliai įtraukiantis. Trumpai reziumuoti būtų galima taip: tie, kas dievina Andersoną ir liko sužavėti jo bendro darbo su Day-Lewisu filme „There Will Be Blood“, tegu skuba pirkti bilietus, o štai pakankamai mėgstantys šį režisierių, tačiau nelaikantys jo niekada neklystančiu pusdieviu, gali sėkmingai palaukti, kol šis praktiškai klaustrofobiškas filmas atkeliaus į mažesnį ir patogesnį ekraną.
