Karšta žaliavinė nafta yra išgaunama iš žemės gelmių ir išlieka šilta ištisas savaites, kol pasivaikščiojimo greičiu – apie 3 mylias per valandą – keliauja per 2,5 milijono mylių ilgio šalies naftotiekio vamzdžius iš gręžinio į naftos perdirbimo gamyklą.
Šalies gyventojų dėmesį drama dėl vienos naftotiekio atkarpos prie Stovinčios uolos sijų rezervato Šiaurės Dakotoje laikė prikausčiusi kelis mėnesius, kol galiausiai kova baigėsi protestuotojų pergale (kol kas), kai praėjusią savaitę Armijos inžinierių korpusas paskelbė nesuteiksiąs leidimo „Dakota Access Pipeline“ kirsti Misūrio upės netoli sijų (dakotų) genties žemės.
Tačiau, nepaisant daugybės dėmesio šiam įvykiui, užmerkiamos akys prieš realybę, kad mūsų šalis, suvartojanti daugiau naftos nei bet kuri kita valstybė pasaulyje, yra priklausoma nuo šių naftotiekių. „Dakota Access“ naftotiekis kainavo $3 milijardus ir bus užbaigtas kitais metais (90 procentų naftotiekio jau pastatyta) – jei jis keliaus ne per sijų žemes, tai per kažkur kitur. Šis naftotiekis – 30 colių storio anglinio plieno vamzdis – prasideda Šiaurės Dakotos naftos telkiniuose, driekiasi 1 172 mylias į pietryčius ir baigiasi Patokos miestelyje, pietinėje Ilinojaus dalyje, kur pernai vasarą buvo pastatyta paskutinė jo atkarpa.
Tai ne vienintelis naftotiekis. Čia jis susijungia su naftotiekiais, atkeliaujančiais iš Naujojo Orleano, Pontiako (Mičigano valstija), Ovensboro (Kentukio valstija) ir taip pat kontroversišku Keystone naftotiekiu, nutiestu iš Albertos, Kanados. Patokoje ir jos apylinkėse susijungia daugiau nei tuzinas maždaug 4 pėdos po žeme esančių naftotiekių ir sudaro „naftotiekių greitkelį“, keliaujantį tiesiai į taip vadinamą Patokos naftos rezervuarų fermą. Čia yra daugiau nei 50 milžiniškų baltų naftos cisternų; kiekvienoje telpa apie 5 milijonus galonų naftos – tiek, kiek JAV suvartoja kas 9 minutes. Atskiros cisternų grupės priklauso skirtingos didžiausioms pasaulio naftos kompanijoms: „Exxon/Mobil“, „Marathon“, „BP“. Tai antras pagal dydį naftos rezervuaras šalyje, nusileidžiantis tik rezervuarui Kušinge, Oklahomoje.
Naftos sandėliavimas yra svarbi naftos verslo dalis, pirmiausia dėl to, kad nors naftos tiekimas gali būti sporadiškas – tanklaiviai atvyksta iš kitos pasaulio pusės, gręžiniai išsenka, protestuotojai blokuoja praktiškai užbaigto naftotiekio statybas – perdirbimo gamykloms žaliava privalo būti tiekiama nuolat. Naftos atsargos taip pat sušvelnina naftos kainų pokyčius.
Ir nors dauguma automobilius turinčių JAV gyventojų, kaip bebūtų keista, palaiko protestuotojų pusę, nafta per šalį kažkokiu būdu privalo keliauti. Patokoje į tokius protestus reaguojama su tyliu sumišimu.
Pagrindinis naftotiekių oponentų argumentas yra saugumas. Per naftotiekius keliauja sunki korozinė nafta – pėda didelio vamzdžio, pilno žaliavinės naftos sveria tūkstantį svarų. Naftotiekiai yra reguliariai tikrinami iš oro (iš žemai skrendančių lėktuvų tikrinama, ar nėra spalvos pokyčių, galinčių reikšti naftos protėkį arba kokių nors nelegalių statybų draudžiamose vietose) ir panaudojant specialius prietaisus, vadinamus „išmaniaisiais paršeliais“ (per vamzdžius yra leidžiami specialūs sensoriai, užfiksuojantys koroziją ir protėkius; leidžiami per vamzdžius sensoriai leidžia garsą, panašų į paršelių žviegimą, todėl ir gavo tokią pravardę). Nepaisant to, naftotiekiuose kyla problemų – kartais stebėtino masto – ir į aplinką išsilieja tūkstančiai galonų naftos.
„Tai tiesiog šio verslo dalis, – sako naftotiekių tiesimo įmonės iš Patokos „Foltz Welding“ operacijų vadovas Jeffas Lauritzenas. – Kompanijos yra pasirengusios greitai reaguoti į pratekėjimus.“
Jis palygino situaciją su transportu: lėktuvai yra kur kas saugesnė keliavimo priemonė nei automobiliai, tačiau sudužus lėktuvui, nelaimė sulaukia daugybės dėmesio. Naftotiekiais naftą gabenti yra kur kas saugiau ir pigiau nei traukiniais ar sunkvežimiais, tačiau niekas neprotestuoja prie naujai statomų geležinkelių.
„Labai gaila, kad į šiuos naujausius protestus labai netinkamai įsikišo mūsų politikai, – sako Lauritzenas. – Tą naftotiekį statanti kompanija viską padarė tinkamai, kad užtikrintų naftotiekio saugumą. Buvo daug neteisingų interpretacijų spaudoje, kur buvo atsižvelgiama tik į protestuotojų argumentus, neišklausoma abiejų pusių. Tai labai saugi naftos transportavimo sistema, keliaujanti per visą mūsų šalį, tik kad žmonės apie tai negalvoja ir net neįtaria, kiek naftotiekių jie kasdien pravažiuoja pakeliui į darbą.“
