Nepalieka

It Follows

Režisavo: David Robert Mitchell. Vaidina: Maika Monroe, Keir Gilchrist, Olivia Luccardi, Jake Weary, Lili Sepe, Daniel Zovato

Scenarijaus autoriaus ir režisieriaus Davido Roberto Mitchello 2010 metų juosta „The Myth of the American Sleepover“ pažymėjo naujo talento debiutą; tai buvo juosta, sugebėjusi perteikti amžiną paauglystės prigimtį, tačiau nuspalvindamas šias universalias patirtis kruopščiai sudėliotomis scenomis, aktualiomis būtent dabar. Antrasis režisieriaus filmas „Nepalieka“ taip pat vyksta Detroito priemiestyje, o jo herojai yra arba paaugliai, arba vos įžengę į suaugusiųjų pasaulį, tačiau, atmetus šiuos panašumus, abi juostos yra panašios tiek pat, kiek šnabždesys ir klyksmas.

Antroji režisieriaus juosta taip pat, kaip ir jo debiutas, žaidžia gerai mums žinomomis temomis ir jau matytais filmais taip, kad yra ir išlaikoma, ir atnaujinama pagarba tradicijai. Pirmieji juostos kadrai mus nukelia į naktines Detroito priemiesčių pievas, kur Džei (Maika Monroe) yra pasimatyme su iš pažiūros mielu vaikinuku Džefu (Jake Weary), tačiau susitikimas virsta netikėtu košmaru. Apsvaiginimas narkotikais, seksas, atsiprašymas, tikinimas, kad ji jam tikrai patinka ir jis apgailestauja dėl to, ką padarė... Tačiau dabar „tai“ jos nepaliks, ją persekios. Šiuo atveju „tai“ nėra kaltė, gėda, venerinė liga, nėštumas ar gandai – tai monstras, vaiduoklis, jėga, persekiotojas, kuris keičia veidus, lėtai, tačiau atkakliai ir neišvengiamai ateina žudyti to, su kuriuo seksu užsiėmė jo paskutinis laimikis. „Privalai tai perduoti toliau, – sako jai Džefas. – Jei tai tave nužudys, jis grįš persekioti manęs.“

Mitchellas šiuo filmu siekia kalbėti apie šį tą intelektualesnio ir baisesnio, nei primityvesnis kūrėjas darytų su šia idėja; šioje juostoje nebus nerangių analogijų su AIDS ar didaktiškų parabolių apie reputaciją ir paleistuvystę Snapchat amžiuje. Vietoj to, centrinė tema yra labiau pirmykštė nei paranojiška, labiau mitinė nei moderni: seksas yra tai, kaip žmogus tampa suaugusiuoju, ar bent jau nustoja būti vaiku; tai yra vaikystės pabaiga ir mirties pradžia.

Juostoje matoma akivaizdi Johno Carpenterio įtaka – nuo atsipalaidavusio jaunimo vasaros naktį kadrų iki tamsesnių persekiojimo ir išsigelbėjimo akimirkų. Tačiau šios juostos negalima vadinti duokle vienam kūrėjui, vienai juostai, ar vienam žanro pogrupiui. Greičiau tai – kaleidoskopiška temų ir idėjų visuma, kuri siaubo kiną (ir siaubo žanrą apskritai) lydi nuo pat jo pradžios. Juosta neina lengviausiu žanrui keliu, t.y. įmetant pačią baisiausią kompiuterine grafika sukurtą pabaisą ir užliejant ekraną krauju – gal dėl to būriai žanro gerbėjų skundžiasi, kad juosta „visai nebaisi“. Tiesa, juostai toliau vystantis, atsiranda ir specialiųjų efektų, tačiau jos esmė – kad jo nepaliekančią grėsmę mato tik tas žmogus, kurį ji persekioja, nesvarbu, kokius košmariškus iš id ištrauktus pavidalus ji įgautų – nuo pat pradžių yra įtikinamai ir efektyviai sukuriama iš nieko, tik iš vaizduotės.

Juostos garso takelis, sukurtas Richo Vreelando, besidengiančio slapyvardžiu DisasterPeace, labai smarkiai prisideda prie malonių juostos keliamų šiurpuliukų, ir, priklausomas nuo filmo atmosferos, varijuoja nuo tylaus burzgimo iki griausmingos kakofonijos. Operatorius Mike’as Giuolakis sudėtingus ir plačius kadrus pagauna su tokiu paprastumu, už kurio akivaizdžiai slypi tobulumas, o montažistas Julio Perezas nepastebimai kaito akimirkas, kai persekiojamos aukos stebi persekiotoją, ir kai mes stebime juos stebinčius.

Jauni aktoriai su užduotimi irgi susitvarkė, nors pagrindinei juostos aktorei tenka sudėtinga užduotis: ji yra ta, kuriai dalykai atsitinka, o ne kuri priverčia kažką įvykti, tačiau ji per visą juostą nė karto neatrodo pasyvi ar inertiška. Lygiai tokie pat autentiški ir įtikinami yra jos draugai, kurie tampa jos patikėtiniais (su tėvais šiaip apie seksą nėra didelio noro kalbėti, o čia dar seksas su pabaisiškomis pasekmėmis).

Iš esmės juosta nuo daugumos išsiskiria tuo, kad pagrindiniu tikslu čia yra ne rasti būdą pabaisą sunaikinti, o greičiau išmokti su ja gyventi, kas yra kur kas realiau. Daugumos mūsų savo baimių ir nerimo negalime nudurti aštriu kuolu, ar panaikinti kokiu slaptu ritualu – mes tiesiog išmokstame susitaikyti su jų egzistavimu. Būtent dėl savo puikios simbolikos ir meistriško ribų tarp normalumo ir paranormalumo ištrynimo, ši juosta yra vienas geresnių pastarojo meto siaubo filmų. Net, sakytume, apskritai filmų.