Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Nerimaujanti Amerika

12/21/2018 Aidas
usa 1

Jungtinės Valstijos yra šalis, nuo seno apimta nerimo. Tačiau situacija kuo toliau, tuo labiau prastėja. Būkime atviri: visi tai jaučiame. Tą nuolatinį miglotą ir neapčiuopiamą nerimą, tai sustiprėjantį, tai atslūgstantį, bet niekada taip iki galo iš gyvenimo ir nepasitraukiantį; tą nuolatinį nepilnavertiškumo jausmą, skatinantį dar daugiau ir intensyviau dirbti; tą nuolatinį poreikį (ir spaudimą iš aplinkos) dėti dar daugiau pastangų, kad apsaugotum artimuosius nuo gausybės visur tykančių pavojų.

Dar 1820-aisiais Alexis de Tocqueville’is pastebėjo, kad net laisvės ir gausos sąlygomis gyvenantys amerikiečiai nuolat gyvena nerimo sąlygomis – nerimo, kad iki pasibaigiant jų laikui šioje žemėje, taip ir nesuspės pasimėgauti nei laisve, nei gausa.  XIX a. antrojoje pusėje gydytojai apibrėžė ir pradėjo diagnozuoti nerimo būseną (ją jie pavadino neurastenija), kurią susiejo su vis spartėjančiu modernaus gyvenimo tempu. 1940 metais poetas W.H. Audenas savo gyvenamąjį laikmetį pavadino „Nerimo amžiumi“, tačiau ši tematika vis atsirasdavo socialinių temų komentaruose ir ateinančiais dešimtmečiais, ir iki pat mūsų dienų.

Tačiau šiandieninis nerimastingumas atrodo kitoks – aštresnis, labiau paplitęs, giliau įsišaknijęs į mūsų gyvenimus ir pasaulį.

Nacionalinio psichikos sveikatos instituto duomenimis, beveik trečdalis paauglių ir suaugusiųjų kenčia nuo vienokios ar kitokios nerimo sutrikimo formos. Gegužę paskelbtais Amerikos psichiatrų asociacijos apklausos duomenimis, net 39 procentai respondentų sakė, kad jaučiasi labiau nerimaujantys nei prieš metus. Dar 39 procentų nerimo lygis išliko toks pats, o tik 19 procentų apklaustųjų sakė, kad per pastaruosius metus jų nerimastingumas sumažėjo.

Vis aštrėjančio nerimo požymius matome visur: tai ir griežtėjančios taisyklės, kurias mokyklos nustato mūsų vaikams; prieraišioji (taip vadinamoji „malūnsparninė“) tėvystė; perspėjimai apie provokuojantį turinį („trigger warnings“) ir saugios erdvės aukštųjų mokyklų teritorijose ir už jų ribų; spartus receptinių vaistų nuo nerimo populiarėjimas. Šias tendencijas atkartoja ir politinės diskusijos, kai viena grupė kaltina kitą neracionaliu nerimu dėl vieno ar kito sociokultūrinio reiškinio („Tu esi apgailėtina snaigė!“, „Ne, jei kas ir yra snaigė – tai tu!“).

Kas atsakingas už taip suaktyvėjusį nerimą? Potencialių priežasčių yra tiek daug, kad neįmanoma visų išvardinti. Gyvename dar didesnės laisvės ir gausos (net pertekliaus) sąlygomis,nei tos, apie kurias kalbėjo Tocqueville’is. Gyvenimo tempas ir kultūrinių pokyčių greitis taip pat pasiekė dar nematytas aukštumas. Visa tai lygi nerimas dėl savo ekonominio statuso trapumo, kurį sustiprina tiek kapitalizmo kūrybiškumo destrukcijos galia, tiek mūsų pačių pasirinkti minimali socialinė apsauga.

Be abejo, negalima pamiršti technologijų aspekto – ypač itin galingų komunikacijų technologijų, neatsiejamų nuo mūsų kasdienybės. Atrodytų, tai turėtų būti galingiausias kada nors išrastas vienišumo priešnuodis, tačiau realybėje tai tapo visiškai priešingu reiškiniu. Kiekviena žinutė (ar bet koks kitas dėmesys socialiniuose tinkluose) išprovokuoja nedidelį dopamino išskyrimą į smegenis, prie kurio mes netrunkame priprasti, ir norime jo vis daugiau – o negavę išgyvename savotišką netektį.

Socialinių medijų platformos populiarina žmones, pateikiančius savo gyvenimus kaip nuolatinių pasiekimų ir laimingų akimirkų seriją. Bendravimą keičia viešieji ryšiai ir pažinčių tinklo mezgimas, „Facebook“ draugai atstoja realius draugus.

„Twitter“ hiperbolizuoja kiekvieną lokalų įvykį į „svarbią“ istoriją, prikaustančią viso pasaulio dėmesį. Eilinis vietinės reikšmės dalykas gali tapti nacionaline naujiena kelioms minutėms, kol ją pakeičia kita, o tada dar kita ir taip toliau. Tai sukuria pavojaus ir chaoso pilno pasaulio iliuziją. Na o tai – tiesus kelias į nuolatinius nerimo priepuolius. Galimas daiktas, kad žmogaus protas paprasčiausiai yra nepajėgus apdoroti tokios gausybės informacijos bei išlaikyti realią faktinę ir atitinkamą moralinę perspektyvą.

Jei visos socialinės, ekonominės, kultūrinės ir technologinės tendencijos tiesiog darytų nelaimingais paskirus žmones, tai jau būtų blogai. Tačiau visa tai turi ir politines pasekmes.

Nerimas yra tam tikra baimės forma. O baimės varoma politika visada linksta į ribojimo, nelaisvės ir reglamentavimo pusę. Kai vyrauja baimė, atvirumas ir laisvė yra prabanga, kurios negalime sau leisti. Taip iškyla radikaliojo dešiniojo sparno demagogai, populiarinantys sąmokslo teorijas ir įgyvendinantys drakonišką politiką, kuri mums suteikia saugumo ir tvarkos iliuziją. Taip atsiranda ir kitoje pusėje plintanti isterija, visiems klijuojama „fašistų“ etiketė, ir įstatymų bei viešosios tvarkos nesilaikymo pateisinimai (suprask, vitrinų daužymas yra kova už mūsų demokratijos išsaugojimą).

Nerimu grįsta politika yra bjaurus reikalas. Ypač todėl, kad nerimą yra labai lengva sukelti ir labai sunku išsklaidyti.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu