Daugiau 
 

Nevienareikšmiška užsienio politika

04/12/2017 Aidas
politics-1-2-e1492413588791

Jei iki šiol buvote įsitikinęs, kad visa Amerika yra beviltiškai pasidalinusi į dvi nesutaikomas stovyklas pagal partinę priklausomybę, Trumpo Sirijos ataka turėjo jums pademonstruoti, kad klystate. Vieni iškilūs demokratai gyrė karinės jėgos panaudojimą humanitariniais tikslais, kai tuo metu kai kurie griežti konstitucininkai respublikonai piktinosi, kad prezidentas veikė skubotai ir negavęs Kongreso leidimo. Ir dešiniųjų, ir kairiųjų tarpe yra žmonių, besidžiaugiančių, kad Trumpas pagaliau atsiriboja nuo Rusijos... taip pat kaip ir abiejose partijose yra tokių, kurie abejoja, ar tikrai būtent Sirijos valdžia panaudojo cheminį ginklą prieš sukilėlių kontroliuojamo regiono žmones.

Daugeliu klausimų, mūsų dvi partijos ideologiškai yra aiškiai apibrėžtos ir labai skirtingos. Tačiau kai kalba eina apie užsienio politiką, visos ribos išnyksta: abi partijos blaškosi tarp izoliacinių ir intervencinių impulsų, savo viduje nesutaria dėl esminių tikslų ir dažnai į viską reaguoja per savo partijos ideologijos filtrą. Štai ir 180 laipsnių kampu pasikeitusi Trumpo pozicija Sirijos atžvilgiu sukelia dar didesnį sąmyšį dėl to, kaip gi jis įsivaizduoja Amerikos vaidmenį pasaulyje.

Nesutarimai partijų viduje dėl užsienio politikos nėra naujiena. Imperialistinis prezidento McKinley Filipinų užgrobimas 1898-aisiais, padedant tuometiniam Karinio jūrų laivyno sekretoriaus pavaduotojui Theodore’ui Rooseveltui, privertė dalį jų bendrapartiečių respublikonų susiburti į Antiimperialistinę lygą. Izoliacionistas valstybės sekretorius Williamas Jenningsas Bryanas 1915 metais atsistatydino, tokiu radikaliu (bet nesėkmingu) būdu siekdamas sutrukdyti prezidentui Wilsonui išplėsti kariuomenę ir atsisakyti minčių įsitraukti į Pirmąjį pasaulinį karą. Izoliacionistinių pažiūrų respublikonai buvo marginalizuoti savo pačių partijos, kai 1952 metais generolas Dwightas D. Eisenhoweris išplėšė nominaciją į prezidentus iš senatoriaus Roberto Tafto.

Tačiau mes visa tai pamiršome, nes mūsų atskaitos taškas paprastai yra Šaltasis karas, kai išsikristalizavo takoskyra tarp partijų. Praktiškai visi respublikonai tapo aistringais antikomunistais, o Vietnamas atgrasė demokratus nuo intervencionizmo. Ištisus dešimtmečius nesuklystant galima buvo sakyti, kad respublikonai iš esmės yra vanagai, o demokratai – balandžiai. Žinoma, buvo išimčių, tačiau demokratų pagrindinė linija visada buvo diplomatijos kelias, o respublikonų – karinės galios didinimas.

Su Sovietų Sąjungos griūtimi išnyko ir ši esminė partijų takoskyra. Ribos tapo dar neaiškesnės po svarbiausių George’o W. Busho prezidentavimo įvykių – 9/11 ir Irako karo. Al-Qaedos ataka privertė konservatorius pakeisti komunizmą „radikaliuoju islamo terorizmu“ pagrindinio priešo vaidmenyje. Bet vėliau išaiškėję abejotini žvalgybos duomenys dėl masinio naikinimo ginklų ir po invazijos į Iraką kilusi religinė nesantaika sudavė smūgį neokonservatoriškajam partijos sparnui ir suteikė naujų jėgų libertarinei respublikonų daliai, kuri armijos panaudojimą „režimo pakeitimui“ laiko dar vienu ribas peržengiančios vyriausybės požymiu.

O štai demokratus toks vienašališkas Busho veikimas paskatino remti tarptautines sąjungas ir diplomatiją, kas iš esmės ir atvedė į prezidento postą Baracką Obamą. Tačiau Obamos kova su terorizmu pasitelkiant dronus ir specialiąsias operacijas, atskleidė demokratų pasidalinimą į tuos, kurie palaiko teroristų naikinimą karinėmis priemonėmis, ir tuos, kurie mano, kad kariniai veiksmai tik sukuria daugiau teroristų.

Prieštaringi Obamos sprendimai padarė didelę įtaką 2016 metų prezidento rinkimų kandidatams. Hillary Clinton tvirtai laikėsi intervencionistinės politikos (taip vadinamojo humanitarinio vanagiškumo, kai karinė jėga yra naudojama „demokratijos“ vardan), tokiu būdu atlaisvindama vietą Bernie Sandersui, kuriam atrodė, kad nugalėti IS yra svarbiau nei nuversti Assadą.

Didžioji dalis respublikonų kandidatų laikėsi tokios pat pozicijos kaip Clinton, tačiau Trumpo pergalė pirminiuose rinkimuose parodė, kad respublikonų rinkėjams vanagiškumas nebėra svarbiausia kandidato savybė. Trumpas kandidatavo kaip klasikinis nacionalistas – jo pasiryžimas kovoti ar nekovoti priklauso tik nuo pačios Amerikos interesų, o tai reiškia, kad jo sprendimams tarptautinės normos ar žmogaus teisės įtakos nedarys.

Trumpo išpuolis prieš jo iki šiol labai vertintos Rusijos partnerę Siriją, kuris realiai netarnauja Amerikos interesams, tik pademonstravo, kad jo užsienio politikos pažiūros nėra tvirtos ir nekintamos. O tai, kad kiekvienas užsienio politikos sprendimas sulaukia vis kitų respublikonų ir demokratų grupių pritarimo ar pasmerkimo, rodo, kad ir pačios partijos tiksliai nebežino, kokios užsienio politikos krypties jos laikosi. O kai nėra aiškios užsienio politikos krypties, tuomet ir politikų veiksmai yra ne strateginiai žingsniai, o tik (ne visada apgalvota) reakcija į įvykius.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu