Nuo 2001 metų Jungtinės Valstijos išbandė praktiškai visas įmanomas strategijas, kad įtikintų Pakistano armiją rimčiau žiūrėti į sukilėlių grėsmę, tačiau po 12 metų ir $28 milijardų paramos, amerikiečių pastangos pasirodė besančios bevaisės.
Pradžioje Busho administracija gyrė buvusį Pakistano prezidentą Pervezą Musharrafą, sutiko padengti pakistaniečių armijos išlaidas už karines operacijas prieš Talibaną ir per bepiločių lėktuvų atakas žudė „Al-Qaeda“ lyderius ir kovotojus, kurių galvų reikalavo Pakistano valdžia. Apsiėmusi konfliktiškesnės pozicijos, Obamos administracija savarankiškai įvykdė reidą, kurio metu buvo nužudytas Osama bin Ladenas, smarkiai padidino pagalbą silpnoms Pakistano civilinėms institucijoms ir kartais nutraukdavo paramą Pakistano kariuomenei.
Tačiau kovotojų veikla ne tik nenutrūko, bet ir tapo dar begėdiškesne – tai iliustruoja antradienio ataka prieš mokyklą Pešavare, kai Pakistano Talibano atšaka nužudė 132 mokinius. O Jungtinių Valstijų dėmesiui nukrypstant į kitas krizes, Vašingtono galimybės paskatinti permainas vis nestabilesniame Pakistane sparčiai nyksta.
„Vašingtone jaučiamas smarkus „Pakistano nuovargis“. Pirma, pastarasis tuzinas metų buvo labai varginantys. Antra – mūsų dėmesio reikalauja kiti iššūkiai: Sirija, Ukraina, Iranas ir kiti“, - sako Cameronas Munteris, JAV ambasadorius Pakistane 2010-2012 metais.
Nors praėjusio antradienio ataka susilaukė visuotinio pasmerkimo, dabartiniai ir buvę JAV pareigūnai išreiškė abejonę, kad kraujo praliejimas privers Pakistano kariuomenę pakeisti požiūrį į kovotojus.
Munteris ir kiti pareigūnai konstatuoja, kad JAV nesugebėjo nutraukti stipraus, armijos palaikomo naratyvo Pakistane, kad kovotojų atakos yra Amerikos kovos su teroru pasekmė. Pagal šį naratyvą, dėl augančios kovotojų įtakos šalyje yra kaltos užsienio galios, o ne Pakistanas, todėl pastarasis yra nepajėgus sustabdyti šios problemos.
Šis naratyvas tapo itin akivaizdus, kai Pakistano kariuomenės vadas generolas Raheelas Sharifas per pirmas 24 valandas po atakos išskrido į Afganistaną susitikti su afganų lyderiais. Jie tikino turį informacijos, kad išpuolį prieš mokyklą organizavo Afganistane besislepiantys kovotojai. „Mes tikimės pamatyti aiškius veiksmus iš afganų pusės per ateinančias kelias dienas“, - sakė Pakistano armijos atstovas spaudai majoras generolas Asimas Saleemas Bajwa.
Tačiau JAV analitikai nerimauja, kad tai gali būti komunikacinis triukas, siekiant numesti kaltę už nesustabdytą išpuolį nuo Pakistano armijos. Analitikai sako, kad kariuomenė nesutinka prisiimti atsakomybės už kelių dešimtmečių trukmės istoriją, kai jie treniravo, finansavo ir teikė prieglobstį kai kurioms kovotojų grupėms ir naudojo jas kaip įgaliotinius atlaikant konkurentų išpuolius Indijoje, Afganistane ir Kašmyre. Nuo 2001 metų daugybė aukšto rango JAV atstovų – nuo prezidentų iki CŽV direktorių – pakartotinai perspėjo Pakistano generolus, kad jie praras savo įgaliotųjų kovotojų kontrolę ir galiausiai patys taps jų taikiniu. Tuo tarpu Pakistano armija neigia kaltinimus bendradarbiavimu su kovotojais.
Kai kurie dabartiniai ir buvę JAV pareigūnai mano, kad pats praėjusios savaitės atakos brutalumas sustiprins Pakistano visuomenės reikalavimus armijai stoti prieš kovotojus. Jamesas Dobbinsas, 2013-2014 metais buvęs Obamos administracijos specialiuoju atstovu Afganistane ir Pakistane, tikina, kad vis didesnį spaudimą Pakistanui imtis veiksmų daro ir ilgametė šalies partnerė Kinija.
Tuo tarpu Munteris mano, kad problema gali būti kur kas fundamentalesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio – kovotojų pajėgos šalyje yra tokios stiprios, kad Pakistano armija yra nebepajėgi jų įveikti. Shamila Chaudhary, buvusi Pakistano ir Afganistano vyriausioji direktorė Nacionalinėje saugumo taryboje 2010 ir 2011 metais, pripažino, kad anksčiau ji į JAV ekspertų perspėjimus Pakistanui, jog šalies branduolinių ginklų arsenalas yra nesaugus, rimtai nežiūrėjo. Tačiau po to, kai Pakistano saugumo tarnybos nesugebėjo apsaugoti kariuomenei priklausančios mokyklos, ji pirmą kartą suabejojo Pakistano atominio arsenalo saugumu.
„Man bus sunku sakyti žmonėms, kad neįmanoma, jog kovotojai pavogtų Pakistano branduolinius ginklus. Kuo daugiau panašių dalykų įvyksta, tuo labiau didėja rizika, kad vieną dieną jie tai padarys“, - kalbėjo ji.
