George‘as Santayana sakė, kad tie, kas neišmano istorijos, yra pasmerkti ją pakartoti. Tačiau tai galioja ne visada. Šiandienos amerikiečiai visai neblogai išmano savo istoriją, tačiau tai neapsaugo jų nuo jos kartojimo. O kaip kitaip galima būtų paaiškinti situaciją, kuri tampa vis realesnė: 2016 metų prezidento rinkimai, kur (vėl) susitinka Bushų ir Clintonų klano atstovai?
Šis scenarijus tapo dar labiau tikėtinas, kai praėjusią savaitę Jebas Bushas, buvusių prezidentų sūnus ir brolis, pranešė, kad „aktyviai tyrinėja“ galimybę taikytis į Baltuosius rūmus (kad ir ką tai reiškia). Tačiau spėlionės dėl jo galimos kandidatūros sklando jau kurį laiką. Žinoma, yra priežasčių (ir ne tik politinių) manyti, kad Jebas dar gali persigalvoti, tačiau negalima apsimesti, kad nepastebėjome šio jo simbolinio žingsnio. Tuo tarpu, nepaisant džiaugsmingo palaikymo Masačusetso senatorei, kuri tikina, kad tikrai nepretenduos į prezidentus, Hillary Clinton kelias į demokratų nominaciją kol kas atrodo visiškai švarus.
Tokia situacija gali pasirodyti kaip nesenų įvykių pasikartojimas, tačiau, kaip taikliai pastebėjo Mattas O‘Brienas, visuose respublikonų partijos laimėtuose prezidento rinkimuose nuo 1928 metų buvo arba Nixono, arba Busho pavardė. Clintonai į prezidento postą su pertraukomis pretenduoja nuo 1992 m., nors yra tikinimų, kad jis vos neišbandė savo laimės ir 1988 metais.
Bushas-Clintonas-Bushas-Obama-Clinton/Bushas jau dabar kelia aibę nerimo dėl galimos paveldimos duopolijos Amerikos politikoje, kurią trumpam pertraukė tik Barackas Obama, kurį retrospektyvoje galima lengvai įvertinti kaip kandidatą, sužavėjusį savo naujumu. Tai ne visai karalystė, tačiau kažkuo ją primena: ar dėl to kolonistai kovojo revoliucijos kare, siekdami ištrūkti iš britų monarchijos? Tokia galimybė itin nemaloniai atrodo vis didėjančios atskirties ir mažėjančio socialinio mobilumo laikais.
Dinastijos Amerikos politikoje ne naujiena: apie tai paklausti galite Rooseveltų, Adamsų, Harrisonų, Kennedžių, Taftų, Udallų ir taip toliau. Tačiau toks prezidentinės kaitos modelis būtų naujas lygmuo. Tai skatina dar labiau nerimauti dėl to, kokia kryptimi eina Jungtinės Valstijos. Visuomenės apklausos rodo, kad amerikiečiai mano, jog ekonomika atsigauna per lėtai, o teigiami pokyčiai ne visus vienodai paliečia; jų nuomone, rasiniai santykiai šalyje blogėja; jie spėja, kad per ateinančius dešimt metų Kinija tarptautiniu mastu nustelbs Amerikos galybę, o Rusija prie jos priartės. Demokratai ir respublikonai lieka beviltiškai persiskyrę ir sutaria tik vienu klausimu: jie mielai grįžtų laiku atgal, jei tik sutartų, kuris dešimtmetis buvo geresnis – šeštasis (respublikonai) ar dešimtasis (demokratai).
Pew tyrimų centro duomenimis, kai kurie nerimą keliantys aspektai yra Obamos eros fenomenai, kiti prasidėjo dar George‘o W. Busho valdymo laikotarpiu, iš karto po Rugsėjo 11-osios įvykių.
Matant, kad rinkėjų nuomonė apie dabartį yra ne kokia, ne taip smarkiai stebina ir jų prielankumas praeities kandidatams. Clintono ir Busho pavardės žmonėms primena praeitį, kuri nebūtinai buvo šviesesnė, tačiau žvelgiant atgal iš 2014-ųjų atrodo būtent taip. Kiti kandidatai gali pasiūlyti tobulėjimo galimybę, tačiau kam rizikuoti nežinomais kintamaisiais, nesvarbu, ar tai Randas Paulas, ar Martinas O‘Malley?
Naujausia „Huffpost Pollster“ apklausa rodo, kad pirminiame etape Jebas Bushas ne pirmauja, tačiau įsitaiso patogioje antroje vietoje iš karto po Mitto Romney – dar vienos pavardės iš netolimos respublikonų politikos praeities. Tai, kad respublikonai yra pasirengę nominuoti Bushą arba Romney, aiškiai rodo, kad partija yra patenkinta savo veiklos formule – greičiausiai tą jausmą sustiprino ir kadencijos vidurio rinkimų rezultatai.
Žinoma, nuosaikiam Bushui gali būti nelengva pirminiuose rinkimuose, tačiau apklausos rodo, kad visuotiniuose rinkimuose jis būtų rimta grėsmė Hillary. Abiems šiems politikams labai puikiai pasitarnauja jų pavardės. Tiesa, George‘as W. Bushas kadenciją baigė su siaubingais reitingais, tačiau pastaruoju metu jo populiarumas išaugo (kaip, dažniausiai, ir visų buvusių prezidentų). Tačiau neseniai išplatinta CŽV kankinimų ataskaita padeda suvokti pagrindinį iššūkį abiejų partijų 2016 metų prezidento rinkimų kandidatams (Bushui, Romney, Clinton): kaip apeliuoti į rinkėjų nostalgijos jausmą, neprimenant skaudesnių tos istorijos detalių?
