A. Tate-Nadeau vaikai Lindsey ir Gavinas padeda pasiruošti ceremonijai
Alicia Tate-Nadeau niekada nė nesvajojo, kad kada nors taps pirmąja generole Ilinojuje. Čikagoje gyvenanti jau 15 metų, Tate-Nadeau užaugo dulkėtame Oklahomos pakrašty. Ji nepažinojo nė vieno armijoje buvusio žmogaus, o ir šiaip kariuomenė niekada nebuvo sužadinusi jos smalsumo. Tačiau laikui bėgant jos gyvenimas pasisuko netikėta linkme. 50-metė Tate-Nadeau šeštadienio ceremonijoje buvo paskelbta Nacionalinės sargybos brigados generole ir įėjo į istoriją kaip pirmoji moteris, pasiekusi šį rangą Ilinojuje.
„Buvau neturtinga provincijos mergina iš Oklahomos, atvykusi į didžiąją Ilinojaus valstiją, – sakė ji pirmadienį. – Tai siurrealu. Kai mačiau itin kvalifikuotus asmenis, tampančius generolais, man niekada nė nešovė mintis, kad kada nors būsiu viena iš jų. Esu šokiruota.“
Tate-Nadeau sakė suvokianti, kokia svarba tenka šiam pirmosios moters paskyrimui generole, tačiau jai svarbiau yra tai, kad šis paskyrimas tiesiogiai byloja apie aukštus Nacionalinės sargybos standartus.
„Jaučiuosi pagerbta tapusi pirmąja generole, – sakė ji. – Tačiau aš taip pat manau, kad mano vaidmuo yra ne tik būti moterimi. Mano vaidmuo – parodyti, kaip svarbu turėti vieną standartą ir vienodus reikalavimus visoje organizacijoje. Kiekvienas, kas tuos standartus atitinka ir viršija, turi galimybę tapti generolu.“
Naujosiose pareigose Tate-Nadeau bus tradicinė gvardietė – tai reiškia, kad jos kasdienė veikla liks nekarinis darbas Federalinėje nelaimių valdymo agentūroje Čikagoje, o gynybinį darbą ji atliks tada, kada reikės.
Nacionalinės sargybos nare ji yra jau 30 metų, o 2005-2006 metais buvo dislokuota Irake. Ji neseniai baigė trijų metų tarnybą Ramloje, Izraelyje, kur dirbo ryšių palaikymo pareigūne Izraelio namų fronto kariuomenėje.
Seržantė majorė Mary Dixon su Tate-Nadeau dirbo daugiau nei 10 metų. Savo oficialiame pareiškime teigė, kad Tate-Nadeau yra viena puikiausių lyderių, kokius tik jai teko sutikti.
„Aš iš karto vykčiau bet kur, kur ji paprašytų, – rašė Dixon. – Iki šiol jaučiu visišką pasitikėjimą ja ir pasišventimą jai. Su mielu noru vėl būčiau jos komandos dalis.“
Tate-Nadeau sako, kad jos sprendimas prisidėti prie Nacionalinės sargybos buvo atsitiktinis ir įvyko tik dėl taip susiklosčiusių lemtingų aplinkybių.
1984-aisiais ji studijavo verslą ir priklausė Alpha Gamma Delta seserijai Pietvakarių Oklahomis valstybiniame universitete. Į Rezervinių karininkų ruošimo korpusą (Reserve Officers' Training Corps, ROTC) ji įstojo dekanės patarimu, kad pakeltų savo pažymių vidurkį.
„Jei nebūčiau lankiusi būtent to universiteto ir įstojusi į būtent šią seseriją, niekada nebūčiau sutikusi tos dekanės, kuri priėmė mane po savo sparnu ir tapo mano mokytoja, o tai reiškia – niekada nebūčiau nuėjusi į ROTC kursus ir užsidėjusi šios uniformos“, – sakė Tate-Nadeau.
Vėliau ji perėjo į Centrinės Oklahomos universitetą, kur baigė sveikatos mokslus. Per universiteto ROTC programą ji buvo įgaliota antrąja leitenante 1986 metais. Moteris tikina, kad didžiausi ir svarbiausi jos rėmėjai yra jos vaikai, 24-erių Lindsey ir 18-metis Gavinas, bei bendruomenė, kuri padėjo juos užauginti.
Tate-Nadeau pasakojo, kad po Rugsėjo 11-osios įvykių ji išėjo į darbą ir negrįžo namo penkias dienas. Jos draugės ir kaimynės ne tik prižiūrėjo jos vaikus, kol moteris buvo tarnyboje, tačiau padėjo jos dukrai pasiruošti pirmiesiems vidurinės mokyklos šokiams – nupirko jai suknelę ir padarė šukuoseną. Kol Tate-Nadeau buvo dislokuota Izraelyje, jos draugai ir šeima filmavo kiekvienas jos sūnaus žaidžiamas amerikietiškojo futbolo rungtynes.
„Mes visi kartais esame pašaukiami nuveikti kažką svarbiau nei mes patys, – sakė Tate-Nadeau. – Tam, kad galėčiau atlikti savo pareigą, mano vaikams teko susitaikyti su tuo, kad aš ne visada buvau šalia. Labai džiaugiuosi, kad mano vaikai suvokė, jog aš toli nuo jų esu ne todėl, kad to noriu.“
Ji sakė, kad prie jos sėkmės labai daug prisidėjo šeimos ir bendruomenės palaikymas.
„Žmonės dėjo milžiniškas pastangas, kad padėtų man būti mano vaikų gyvenime net ir tada, kai buvau už 6 000 mylių nuo jų, – sakė ji. – Be tokios daugybės žmonių paramos aš nebūčiau gyvenime taip toli nužengusi.“
