Ieškomas

Režisierius: Antonas Corbijnas. Vaidina: Grigorij Dobrygin, Phillip Seymour Hoffman, Willem Dafoe, Robin Wright, Rachel McAdams, Nina Hoss, Daniel Bruhl

Antono Corbijno „Ieškomas“ yra kruopščiai sudėliota ir įtraukianti drama, nukelianti mus į imigrantų iš rytų pilną Hamburgą ir pristatanti cinišką, tačiau kartais ir pripildantį užuojautos žvilgsnį į sudėtingą kovos su terorizmu pasaulį po Rugsėjo 11-osios. Režisierius į savo darbą žiūri šaltai, metodiškai, labai daug dėmesio skirdamas detalėms, kurios sukuria įspūdingą visumą. Tiesa, filmas visu savo gražumu atsiskleis tik atidžiam ir sąmoningam žiūrovui, kuriam nereikia visko ištarti garsiai ir baksnoti pirštu, kur žiūrėti. Paprastesnis „šaudymo-gaudymo“ ir linijinio siužeto gerbėjas šiame filme gali jaustis kiek pasimetęs.

Režisierius padaro dar vieną rizikingą, tačiau šimtu procentu atsipirkusį žingsnį, ir pagrindiniams vaidmenims pasirenka itin teutonišką trijulę - Phillipą Seymourą Hoffmaną, Rachel McAdams ir Willemą Dafoe. Dar telieka priminti, kad juosta pastatyta pagal Johno le Carre romaną, ir gero trilerio gerbėjai jau keliaus į kino teatrus.
Tamsi ir šalta istorija pasakoja apie sudėtingą vidaus ir išorės politikos voratinklį, kur kiekvienas žingsnis turi būti gerai apsvarstomas ir apskaičiuojamas kaip šachmatų žaidime. Šis filmas yra nuostabus pavyzdys, kaip įtampą galima kurti tyliai, neiššaukiamai, niuansuota vaidyba, o ne bravūriškais žygdarbiais.

Juostos centre atsiduria nuostabusis apskurėlis Giunteris Bachmanas (Philipas Seymouras Hoffmanas), seno sukirpimo šnipas, kuris po Rugsėjo 11-osios įvykių vadovauja nedideliam žvalgybos skyriui, kurio užduotis yra stebėti didelę Hamburgo musulmonų bendruomenę, kurioje kaip tik ir buvo suplanuoti išpuoliai prieš JAV. Pavargęs nuo karjeristų sąmokslų kituose daliniuose, ligotos išvaizdos rūkorius ir alkoholikas Bachmanas neatrodo įspūdingai, bet panašu, kad yra įdomesnis, protingesnis ir labiau patyręs už visus žavingus „vyrus juodais drabužiais“. Švelniai kalbantis labai natūraliu vokišku akcentu, Hoffmanas šiame vaidmenyje jaučiasi puikiai, tačiau nepersistengia siekdamas demonstruoti meistriškumą ir sutraukti visą dėmesį tik į save.

Pagrindinę intrigą sukelia rusų ir čečėnų kilmės Isos Karpovo (Grigorijus Dobryginas) atvykimas į Hamburgą. Jaunas vyriškis tikina esąs buvusio stambaus Rusijos kariuomenės šulo sūnus ir su Žmogaus teisių gynėjos advokatės Anabelės Richter (Rachel McAdams) pagalba siekia perimti savo mirusio tėvo sąskaitą Vokietijos banke, kuriam vadovauja Tomas Briuė (Willemas Dafoe).

Panašu, kad Isa yra pasišventęs musulmonas - vos atvykęs jis iš karto užmezga ryšius su iškiliu vietos musulmonų bendruomenės lyderiu daktaru Faizalu Abdula (Homayounas Ershadi), kurio nuopelnais bendruomenei labai abejoja ne tik Bachmanas, bet ir vietos CŽV pareigūne Marta Salivan (Robin Wright). Bachmanas tikisi per Isą ne tik išsiaiškinti, kas per paukštis yra tas Abdula, bet ir atskleisti visą Hamburgo neteisėtą teroristų rėmimo tinklą. Tačiau šiai užduočiai įvykdyti reikalinga kantrybė ir laikas - o Bachmanas nerimauja, kad kiti agentūros daliniai (kartu su užsidegusiais amerikiečiais) pasielgs karštligiškai ir per anksti sučiups Abdulą, o drauge su juo ir galimai nekaltą Isą.

Dėmesio detalėms reikalaujama ne tik iš Bachmano, bet ir iš žiūrovo, nes daug kas tiesiog nutylima ir leidžiama stebinčiajam daryti išvadas: pavyzdžiui, kas sieja Bachmaną ir jo žaviąją pagalbininkę Irną Frey (Nina Hoss)? Abipusė kolegų pagarba ar šiltesni jausmai?

Tiesa, nors režisierius nusipelno komplimentų už tai, kad nesiekia būti perdėm tiesmukas, jis nusipelno ir kritikos už tam tikras neišnaudotas galimybes; sunku suvokti, kam vieno iš Bachmano kolegų vaidmeniui samdyti tokį įdomų ir meistrišką aktorių kaip Danielis Bruhlis, jei tiesiog jam užmaukšlinsi ausines ir visą filmo laiką liepsi spoksoti į monitorių?

Du iš juostos prodiuserių yra Le Carre sūnūs Simonas bei Stephenas Cornwellai ir jie pasirinko puikų scenaristą - australą Andrew Bovellą (Lantana), kuris ne tik sugebėjo išlaikyti intrigą, bet ir išfiltruoti tai, kas nereikalinga, ir palikti tik pačius esminius momentus. Ši juosta kaip dėlionė vien iš įvairių atspalvių pilkų dalelių, kurias surinkti į piešinį - sudėtingas, kantrybės reikalaujantis, tačiau nepaprastai stimuliuojantis darbas.

Kai ir visada Le Carre kūrinių ekranizavimo atveju, pabaiga yra kupina nevilties - jo vaizduojamame pasaulyje niekada niekas nevyksta taip, kaip turėtų vykti. Tačiau tai niekada nebūna pasaulio pabaiga; ji atidedama kitai dienai.