Daugiau 
 

Viršūnių susitikimo Varšuvoje reikšmė Ukrainai

07/15/2016 Aidas
voloshina-1002

Liepos 8-9 dienomis Varšuvoje įvykęs NATO viršūnių susitikimas Ukrainai tapo nevienareikšmišku įvykiu, kurio tikroji reikšmė pilnai ir visapusiškai atsiskleis tik tada, kai jo metu priimtos rezoliucijos atsispindės konkrečiuose žingsniuose – tiek iš Aljanso pusės, tiek ir atsakomuosiuose Rusijos veiksmuose. Ukraina gavo finansavimą savo ginkluotųjų pajėgų reformavimo programoms, tačiau atsidūrė už naujos NATO karinės doktrinos skliaustelių. Aljansas „išreiškia susirūpinimą“, tačiau pareiškia, kad ginti yra nusiteikęs tik save, o tai reiškia, kad Ukrainai lieka labai ribotas priemonių rinkinys savo teritoriniam vientisumui atkurti.

Pirmasis labai akivaizdžiai į akis krentantis dalykas – tai ryškus priimtų rezoliucijų dvilypumas. Iš vienos pusės, viršūnių susitikime buvo pareikšta, kad Rusija nebėra NATO strateginė partnerė, iš kitos pusės, pasak François Hollande’o , ji vis dėlto yra partnerė, „nors kartais ir panaudojanti jėgą“. Baigiamojoje deklaracijoje teigiama, kad NATO gins savo rytines sienas, o paskui iš karto nuskamba patikinimas, kad dialogas su Rusija bus tęsiamas. Kas liečia Ukrainą, tai šioji gaus „ypatingą statusą“, drauge atmetant jos kandidatūrą tapti pilnateise Aljanso nare. Jai bus suteikta pagalba, tačiau ne mirtinų ginklų pavidalu. Pažymėta, kad atskiros šalys-narės gali remti Ukrainą ginklais savo individualia iniciatyva. NATO dėmesio sulaukė ir Ukrainoje įsišaknijusi korupcijos problema, o taip pat buvo paliesta įspūdinga pažanga, kurios Ukraina pasiekė atkūrusi ir reformavusi savo ginkluotąsias pajėgas, visiškai sunaikintas ankstesnio režimo. Ne rezoliucijos, o prieštaravimų kratinys, kur konkrečių sprendimų trūkumas meistriškai pridengiamas garsiomis deklaracijomis ir visiems ir taip akivaizdžių tiesų konstatavimu.

Ir vis dėlto, nepaisant NATO nepasirengimo palaikyti Ukrainos jos kovoje su įsismarkavusiu Putino režimu, neryžtingų Aljanso pareiškimų ir keliaklupsčiavimo prieš Kremlių, viršūnių susitikimas Varšuvoje yra vienas iš pačių svarbiausių įvykių, išvedančių Ukrainą į naują tarptautinio subjektyvumo lygį. Nenorėdama į „Ukrainos problemą“ reaguoti karinėmis priemonėmis, NATO problemos sprendimus perkelia į diplomatijos ir teisės sritį. O tai, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, yra Ukrainai į naudą. Krymo aneksija – neginčytinas faktas. Aukų, nukentėjusių nuo Rusijos į Ukrainos teritoriją atnešto karo, skaičius kalba pats už save. Okupacija, sienų integralumo pažeidimas, ginklų ir karių dislokavimas siekiant palaikyti dirbtinį konfliktą – visa tai anksčiau ar vėliau tarptautiniuose teismuose bus tinkamai įvertinta. Tačiau svarbiausia tai, kad Vakarams darosi vis sunkiau nepastebėti Rusijos agresijos prieš Ukrainą teisinių pasekmių.

Tad ką svarbaus Ukrainai atnešė NATO viršūnių susitikimas Varšuvoje? Pirmiausia, šiame susitikime galutinai susiformavo Aljanso pasirengimas atsakyti į Putino jam mestą civilizacinį iššūkį. Pirmą kartą po ilgo laiko tarpo Rusija (tebūnie ir su išlygomis) yra paskelbta priešu, o NATO pajėgų stiprinimas rytiniame pasienyje yra pavadintas ne kitaip, o prevencija, siekiant užkirsti kelią tolimesnei Rusijos karinei agresijai Europoje. Ukraina čia tampa tokios agresijos pavyzdžiu. Tad net jei ir įvyktų Vakarų ir Kremliaus santykių atšilimas, išvengti klausimo apie teritorinio Ukrainos vientisumo atkūrimą nepavyks.

Antra, atsakomybė už karinę eskalaciją Donbase atviru tekstu yra priskirta Rusijos Federacijai, o ne „sukilusiems traktorininkams ir kalnakasiams“, kas Ukrainai yra didžiulis žingsnis link karinio konflikto šalies rytuose paskelbimo Rusijos-Ukrainos karu, o ne pilietiniu konfliktu tarp Kijevo ir „Donbaso tautos“.

Trečia, NATO ir vėl paragino Rusiją išeiti iš Krymo ir pareikalavo suteikti tarptautinėms stebėtojų grupėms prieigą prie pusiasalio tam, kad šios galėtų „vykdyti savo nepaprastai svarbų darbą žmogaus teisių apsaugos srityje“. Ryšio tarp Krymo aneksijos ir žmogaus teisių pažeidimų pusiasalyje įvardijimas suteikia Ukrainai galimybę agresoriaus veiksmų vertinimą perkelti į visiškai kitą lygmenį. Dabar atsakant į hibridinio karo formos agresiją atsirado būtinybė kalbėti ne tiek apie rusų kovotojų karo nusikaltimus, kuriuos yra nepaprastai sunku įrodyti, kiek apie masinį žmogaus teisių pažeidinėjimą okupuotose teritorijose.

Taip Kryme, kur, laimei, nebuvo karinių veiksmų, šimtų tūkstančių žuvusiųjų, etinių valymų ir priverstinės deportacijos, vien pats Rusijos čia įsteigtos valdžios faktas yra rimtas Ukrainos piliečių, atsidūrusių okupacijoje, teisių pažeidimas. Pavyzdžiui, Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 280 ir 282 straipsniai, kurie numato, kad viešas fakto, kad Krymas priklauso Ukrainai, konstatavimas yra laikomas „ekstremizmo skatinimu ir Rusijos Federacijos teritorinio vientisumo pažeidimu“, kelia klausimą dėl okupuotoje teritorijoje gyvenančių ukrainiečių laisvės pažeidimo plačiu mastu. Kol Kryme galioja baudžiamasis kodeksas su tokiais straipsniais, tol yra paminamos visų ten gyvenančių ukrainiečių teisės. Apie kokį teisių pažeidimo monitoringą gali eiti kalba, jei po pusiasalio aneksijos Rusija privertė visus krymiečius gyventi pagal savo „taigos įstatymus“? Konkretūs faktai, kaip minėtieji straipsniai, praktikoje taikomi prieš ukrainiečius, jau nebėra pavieniai atvejai, o vis dažnesnis reiškinys, jau tampantis norma.

Viršūnių susitikimas, apsiribojęs tik neryžtingais sprendimais, Ukrainai paliko tik vieną kelią pasiekti taiką ir atkurti savo teritorinį vientisumą: didinti savo karinį potencialą, tuo pat metu atkreipiant tarptautinės bendruomenės dėmesį į Rusijos įvykdytos ukrainietiškų teritorijų okupacijos ir aneksijos pasekmes.

Dabar naujų sankcijų reikalavimo pagrindu tampa ne tokių atvejų skaičius, o skirtumas tarp Ukrainos ir Rusijos įstatymų bei pats faktas, kad milijonų žmonių aneksuotoje teritorijoje teisės iš esmės pažeidžiamos vien dėl to, kad valdžioje yra okupacinė Rusijos administracija. Apie masinius žmogaus teisių pažeidimus aiškiai byloja ir milijonai šalies viduje migruojančių žmonių. Persikeliantys iš rusų poveikio paliestų vietų žmonės nėra kažkoks baigtinis nepatenkintųjų sąrašas, o agresoriaus, pažeidusio tarptautines teisės normas, kaltės patvirtinimas.

Po to, kai reaguodamas į atvirą karinę agresiją Aljansas, kuris iš esmės yra karinė organizacija, nusprendė apsiriboti diplomatiniais ir teisiniais pareiškimais, Ukraina įgavo pilną teisę numoti ranka į konkrečius skaičius ir reikalauti paskelbti reiškinius, kuriuos suvereniose Ukrainos teritorijose iššaukė Rusijos veiksmai, ne tik nusikalstamais, bet ir masiniais. Jei anksčiau agresorei pasmerkti buvo reikalingos „daugybinės žmonių aukos, masinės žūtys“, tai dabar tampa akivaizdu, kad iš teisinės, o ne karinės perspektyvos, Rusijos vykdoma veikla yra nusikalstama, o jos aukomis tapo daugybė Ukrainos piliečių.

Viršūnių susitikimas, apsiribojęs tik neryžtingais sprendimais, Ukrainai paliko tik vieną kelią pasiekti taiką ir atkurti savo teritorinį vientisumą: didinti savo karinį potencialą, tuo pat metu atkreipiant tarptautinės bendruomenės dėmesį į Rusijos įvykdytos ukrainietiškų teritorijų okupacijos ir aneksijos pasekmes.

Atsisakydamas Ukrainai suteikti karinę pagalbą ir tiekti ginklus, Aljansas verčia ją kliautis tik savo pačios karinėmis pajėgomis. O karinio diskurso perkėlimas į diplomatinę kazuistiką verčia ją geriau išnaudoti teisinius mechanizmus ir siekti sau palankių sprendimų. Tai ir yra pagrindinis NATO viršūnių susitikimo Varšuvoje rezultatas Ukrainai. Neverta abejoti, kad šalis juo pilnai pasinaudos.

Pabaigai norėčiau priminti, kad Ukraina štai jau dvejus metus kariauja su priešu, kuris daug kartų pranoksta ją tiek karine jėga, tiek finansiniu potencialu, bei gali labai daug papasakoti vakariečiams kariams apie Rusijos geopolitinio apetito specifiką. Putinui nepavyko Ukrainoje surengti „žaibiško karo“, o to priežastimi tapo ne tik sankcijos ar stebuklingu būdu atgimusi ukrainiečių armija, bet ir nepasirengimas pasipriešinimui, kuris ukrainiečių tarpe kilo kaip reakcija į Krymo aneksiją ir nepaliaujamą agresiją Donbase. Būtent tai ir sugriovė visus „hibridinės strategijos“ planus. Putinui nepavyko užkariauti Ukrainos ne todėl, kad šis veiksmas yra susietas su naujomis sankcijomis, o todėl, kad, be savanoriško pačių ukrainiečių troškimo tapti Rusijos Federacijos dalimi, finansinės išlaidos, kurių prireiktų įkurti ir išlaikyti valdžią 50 milijonų gyventojų turinčioje šalyje, galutinai palaidotų geopolitinius Kremliaus planus. Prievartinė karinė okupacija yra paprasčiausiai labai brangus malonumas.

Susidūręs su nauja agresijos forma pasaulis yra priverstas sukurti kompleksinį būdą palaikyti tarptautinį saugumą. Kai kalba eina apie branduolinį ginklą turinčios šalies agresiją, iš darbotvarkės negali būti išbrauktas nė vienas iš poveikio svertų: nei karinis, nei teisinis, nei diplomatinis, nei ekonominis, nei informacinis. Sustabdyti karą galima tik subalansuota kova „visais frontais“.

Deklaruojant „būtinybę tęsti dialogą su Rusija“, NATO reikėtų pasinaudoti Ukrainos patirtimi ir reikalauti iš šalies agresorės nedviprasmiškų žingsnių, o ne siųsti jai dviprasmiškus signalus. Vienintelis dalykas, galintis sustabdyti Rusiją – tai kaina, kurios Kremlius negali sumokėti, jei auka „taikiai“ nesutinka su jo planais.

Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu