Režisavo: Owen Harris. Vaidina: Nicholas Hoult, Tom Riley, Rosanna Arquette, Ed Skrein, Craig Roberts
Britų filmai dažnai būna kitokie, nei tuos, kuriuos esame įpratę gauti iš Holivudo. Neretai būna ir taip, kad pats Holivudas sukiša milžiniškus pinigus, kad sukurtų „britišką“ produktą. Tebūnie pinigai vaikšto tarp žemynų, ir tebūnie mes ne viską žinome apie kino pramonės užkulisius, tačiau pripažinkime – kaip ten bebūtų, britiški filmai turi savito žavesio. Dabar į JAV kino teatrus atkeliauja dar vienas britiško kino atstovas. Tai – komiškas trileris „Nužudyti savo draugus“, kuriame netrūks puikaus tipiškai britiško humoro ir netipiškų situacijų.
Filmas mus nukelia maždaug 20 metų atgal – beprotišku tempu auganti britų muzikos industrija yra greit kintanti ir labai pavojinga. Pirmiausia dėl to, kad joje dirbantys žmonės yra pasiryžę perpjauti gerkles visiems konkurentams. Tiesiogine to žodžio prasme. Vienas tokių – Styvenas Stelfoksas, dirbantis vienoje leidybinėje kompanijoje. Siekdamas tapti savo skyriaus vadovu, Stelfoksas ne tik bando suktybėmis gauti savo trokštamą darbo vietą, bet ir nebijo susitepti rankų krauju. Pradėjęs jausti į nugarą alsuojančius teisėsaugos pareigūnus, jis imasi drastiškų priemonių, kurios priveda prie dar didesnių pavojų ir kruvinų susidūrimų.
Kino režisieriumi tapęs Owenas Harrisas pristato savo pirmąjį darbą didžiuosiuose kino ekranuose. Iki šiol su televizijos projektais dirbęs kino kūrėjas žengia gana nemažą žingsnį ir žiūrovams pateikia ganėtinai pretenzingą darbą. Tik po šio filmo peržiūros į galvą ateina vienintelė mintis – vos ne iš akies traukta „Amerikos psichopato“ kopija. Na, gerai, tai nėra visiška kopija, bet panašumų filmas tikrai turi - dienomis normalus ir ramaus veido muzikos industrijos darbuotojas naktimis tampa kokainą šniaukščiančiu šaltakraujišku žudiku, kuris bet kokiomis priemonėmis siekia rezultato.
Na, o mums būtina paminėti ir filme suvaidinusią Ievą Andrejevaitę. Tiesą sakant, akis už jos neužkliūva, nors jos personažas ir turėjo vardą. Bet tik tiek. Peikti tikrai nėra už ką – reikia tik džiaugtis, kad aktoriai iš Lietuvos patenka į didžiuosius kino filmus, nors ir būdami aktorių sąrašo pabaigoje.
Idėja matyta, bet filmas nenuviliantis. Tiesa, juosta galėtų būti labiau koncentruota (dialogai kartais pabosta, o istorija nuklysta per toli į lankas), tačiau žiūrovo dėmesio ji nepaleidžia. Iš tiesų, pagrindinis veikėjas tampa tikru magnetu: ir dėl savo įtikinamai pamišusio elgesio, ir dėl nuolat sugriaunamos ketvirtosios sienos. Tai toli gražu nėra pirmas tokiu būdu kurtas filmas, bet kol kas šis efektas padaro savo ir neleidžia žiūrovui jaustis visiškai saugiam tamsioje kino salėje, visiškai atskirtam nuo filmo veiksmo. Tai ne vienintelis sėkmingai pritaikytas kinematografinis istorijos pasakojimo triukas, bet ką čia papasakosi – verčiau pamatyti patiems. Beje, puiki kinematografija filme, kurio dėmesio centre yra žudikas psichopatas, automatiškai yra perspėjimas silpnesnių nervų žiūrovams: ne visi yra pajėgūs (ar nori) tinkamai įvertinti savotišką estetiką, slypinčią už puikiai nufilmuotos nužudymo scenos.
Viena stipresnių filmo pusių yra britiškas humoras. Gal balsu kvatoti salėje ir nebus iš ko, bet buvo tikrai ne viena scena, kuri privertė šypsotis ar kažkiek pakrizenti. Bet taip dažniausiai ir būna su britų filmais. Niekas nesistengia dirbtinai prajuokinti, viskas pavyksta natūraliai iš gyvenimiškų ir savotiškai absurdiškų situacijų.
Filme dominuoja jaunosios kartos aktorius Nicholas Houltas. Ne vienoje scenoje aktorius sugebėjo įrodyti gebėjimus vaidinti. Isterija, panika, įsiūtis, džiaugsmas, panieka ir šaltas veidas: visa tai buvo galima išvysti per filmą ir niekas neatrodė perspausta ar dirbtina. Prie jo kiti personažai nublanko. Taip nutiko ne tik dėl suspindėjusio Houlto, bet ir dėl to, kad režisierius nesugebėjo (ar nepanorėjo) išplėtoti jų linijų. Na, o mums būtina paminėti ir filme suvaidinusią Ievą Andrejevaitę. Tiesą sakant, akis už jos neužkliūva, nors jos personažas ir turėjo vardą. Bet tik tiek. Peikti tikrai nėra už ką – reikia tik džiaugtis, kad aktoriai iš Lietuvos patenka į didžiuosius kino filmus, nors ir būdami aktorių sąrašo pabaigoje.
„Nužudyti savo draugus“ – tai nei tipiškai amerikietiškas, nei britiškas filmas. Lėtai besivystantis, keistai įtraukiantis darbas nušviečia muzikos industrijos veiklą ir pavojus, tačiau nepalieka perdėtai stipraus įspūdžio. Į kino klasiką juosta nepretenduoja, bet pamatyti verta.
