Oliverio Stone’o juosta „Snowden“ įtraukia mus į NSA kontraktininko, išgarsėjusio jautrios informacijos apie Jungtines Valstijas nutekinimu 2013 m., istoriją. Garsusis filmų „JFK“ ir „Wall Street“ režisierius ir Oskaro laureatas prisėdo su „The Huffington Post“ pasikalbėti apie naujausią savo filmą, patį Edwardą Snowdeną, „žvalgybinį kapitalizmą“ ir Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
- Savo filme vaizduojate Edwardą Snowdeną ne kaip išdaviką, bet kaip informacinio amžiaus patriotą, ginantį Amerikos piliečius nuo jų pačių žvalgybos agentūrų. Vienoje filmo scenoje Snowdenas su kolegomis yra šokiruoti, kuomet sužino, kad žvalgyba prieš pačius amerikiečius yra kur kas didesnio masto negu prieš taip vadinamus Amerikos priešus – Kiniją ir Rusiją. Po to, kai tai iškilo į viešumą, saugumo įstatymai buvo sureguliuoti siekiant sustabdyti plataus masto informacijos rinkimą apie JAV piliečius. Ar jums tai atrodo pakankama priemonė apsaugoti pilietinėms laisvėms, ar laikote tai tik silpnomis taisyklėmis, kurias, visuomenės pykčiui aprimus, bus galima lengvai pakeisti į senąsias?
- Kaip yra sakęs Snowdenas, „jie pakeitė tik Baltųjų rūmų užuolaidas“. Žinoma, galimybė keisti situaciją vis dar egzistuoja ir buvo padaryta tam tikrų apribojimų. Tačiau yra tam tikrų federalinės teisinės sistemos trukdžių, ir tam tikro nuomonių nesutapimo. Pavyzdžiui, vieni teisėjai yra pavadinę masinio pasiklausymo programas prieštaraujančiomis konstitucijai, kuo aš tvirtai tikiu, o kiti linksta į priešingą pusę. Taigi, visa tai telpa į vieną didelę biurokratizmo balą, kurios ribos baigiasi nežinia kur. Tam išspręsti prireiks ne vienerių metų.
Visą šį Snowdeno paslapčių paviešinimo epizodą galime kildinti nuo pat Rugsėjo 11-osios įvykių, ir tai yra ta istorijos istorija, dėl kurios aš sukūriau šį filmą. Jamesas Risenas iš „The New York Times“ dar 2004-aisiais žinojo apie masinio pasiklausymo programas, tačiau tuo laiku buvo nuspręsta to neviešinti, nes juos ant kilimėlio iškvietė prezidentas George‘as W. Bushas ir jo gauja, įspėję apie pavojus „nacionaliniam saugumui“. Jeigu apie tą masinę žvalgybą būtų buvę žinoma jau tada, tai galėjo pakreipti rinkimus Johno Kerry naudai, kai jis varžėsi prieš Bushą, jam siekiant antrosios kadencijos. „The New York Times“ galiausiai paviešino tą istoriją 2005-ųjų pabaigoje. Tai buvo pirmas ženklas to, ką kai kurie mūsų jau seniai įtarė: kad kažkas labai negero vyksta Busho administracijos viduje, ir mes nekalbame vien apie sulaikytų asmenų apklausų metu naudotas kankinimo priemones.
Tačiau tik 2013-ųjų birželį, einant penktiesiems „reformistinės“ Baracko Obamos administracijos valdymo metams, Edwardas Snowdenas atvėrė paslapčių skrynią, atskleidęs tokių programų kaip „Upstream“ ir „PRISM“ egzistavimą (turėjusių prieigą prie žmonių asmeninių duomenų iš „Google“, „Apple“, „Yahoo“ ir „Microsoft“ duomenų bazių – red. past.). Buvo praėję devyneri metai nuo to laiko, kai Risenas pirmą kartą suodė apie masinę žvalgybą. Tačiau Snowdenas turėjo visus tikruosius įrodymus, nušvietusius tas vyriausybės vykdomas programas, kurių masto daugumos žmonių vaizduotė buvo nepajėgi aprėpti.
Ir kai aš pradėjau vis labiau į tai gilintis kurdamas filmą, supratau, kad visa tai tėra pati ledkalnio viršūnė. Yra dešimtys, jeigu ne šimtai tokių šnipinėjimo programų, pavyzdžiui, „XKeyscore“ (leidžianti stebėti kone viską, ką žmogus daro prisijungęs prie interneto – red. past.). Noriu pasakyti tai, jog kad ir kiek daug informacijos atskleidė Snowdenas, mes toli gražu nežinome visko. Yra tik užuominų apie tai, kad už viso to slypi. Filme mes kalbame apie šnipinėjimą ir dronus, bet paliečiame tik patį kibernetinio karo paviršių. Mes parodėme, kaip Snowdenas savo oficialaus vizito Japonijoje metu pastebi, jog JAV agentai platina virusus japonų kompiuterinėse sistemose. Mūsų sąjungininkų! Kas galėjo tai žinoti? Jungtinės Valstijos yra didžiausia kibernetinio karo pažeidėja, o dabar tai atsigręžė prie mus.
Kadras iš filmo „Snowdenas“[/caption]
- Kaip situacija pasikeistų, jeigu prezidento rinkimus laimėtų Trumpas?
- Asmeniškai, aš nemanau, kad jis turi šansų. Laimės Hillary, o tada mūsų laukia labai duobėtas kelias, nes ji laikosi rėksmingos ir karingos užsienio politikos. Jis buvo baisi valstybės sekretorė, turbūt blogesnė už Condoleezzą Rice. Ji tiesiog labai agresyvi.
- Informacinio amžiaus paradoksas yra tas, kad didesnis prieinamumas prie interneto reiškia ir didesnius žvalgybinius pajėgumus – ir ne tik vyriausybės, bet ir privačių skaitmeninių kompanijų, renkančių asmeninius duomenis ir juos panaudojančių komerciniams tikslams. Ar tai jus taip pat neramina?
- Absoliučiai. Neseniai esu sakęs, kad „Pokemon Go“ žaidimas, suteikiantis prieigą prie vartotojo asmeninės „Google“ paskyros duomenų, yra naujas invazijos lygis. Tokios kompanijos kaip „Google“ gauna milžinišką pelną iš jūsų asmeninių duomenų pardavinėjimo. Jos užsidirba daugiau pinigų pardavinėdamos informaciją negu pardavinėdamos savo produktus. Tai žvalgybinis kapitalizmas, visiškai nauja totalitarizmo rūšis.
Edas Snowdenas žaidžia labai atvirai. Jis myli savo šalį, Jungtines Valstijas, ir nori grįžti namo. Jis yra patriotas, tenorintis pataisyti tai, kas yra neteisinga, ir toliau gyventi savo gyvenimą. Jis turi puikių idėjų, kurios, mano nuomone, galėtų pagelbėti NSA. Tačiau dabar mes netekome to didžio proto.
- Vienoje filmo scenoje, kai Snowdenas įspėja savo merginą stebėti, ką ji sako internete, ši gūžteli pečiais ir atsako – „Aš neturiu ką slėpti“. Ar taip vadinamos „Facebook“ kartos naivumas tapo neatsiejama naujosios žvalgybos eros dalimi?
- Nemanau, kad galime apibendrinti ištisą kartą. Vis dėlto, tam tikra dalimi, tai yra tiesa. Tikrai manau, kad jaunimo tarpe egzistuoja tam tikras pasyvumas, požiūris „ir ką gi man dėl to daryti?“. Juk nėra kokios nors kitos alternatyvios bendravimo sistemos. Vienintelis pasirinkimas yra atsijungti nuo visų tinklų, ką kai kurie ir padaro. Būtent todėl Snowdenas ir kiti kovoja už efektyvias interneto reformas ir jo sureguliavimą.
Nėra jokios priežasties manyti, kad privačios kompanijos nenori apsaugoti savo klientų privatumo nuo vyriausybės kišimosi. Konkurencija, užtikrinanti privatumą, būtų geras dalykas. Iš komercinės pusės, tokia konkurencija gali susilpninti tą monopolinę kontrolę, kurią „Google“ turi visame pasaulyje. Man patinka europietiškas požiūris bandant sustabdyti „Google“ monopolį. Negalima leisti tiems vyrukams veikti be jokių ribų.
Protestas prieš NSA Vašingtone[/caption]
„The New York Times“ neseniai parašė didžiulį vedamąjį apie „Wikileaks“ įkūrėją Julianą Assange‘ą, leidžiant suprasti, kad, savo noru ar ne, jis teikia naudą rusams. Nors Assange‘as iki šiol dar nė karto nekritikavo Rusijos kalbos laisvės pažeidimų, Snowdenas yra tai padaręs, ir vadina tam tikrus Rusijos įstatymus „didžiojo brolio“ veiksmais. Kaip jūs atskirtumėte Assange‘ą nuo Snowdeno?
- Edas Snowdenas žaidžia labai atvirai. Jis myli savo šalį, Jungtines Valstijas, ir nori grįžti namo. Jis yra patriotas, tenorintis pataisyti tai, kas yra neteisinga, ir toliau gyventi savo gyvenimą. Jis turi puikių idėjų, kurios, mano nuomone, galėtų pagelbėti NSA. Tačiau dabar mes netekome to didžio proto. Nėra jokių požymių, kad jis būtų išdavikas šia prasme. Jis nebijo kritikuoti rusų, tiek privačiai, tiek viešai.
Nežinau, ar jis supranta, kad nebūtų gavęs politinio prieglobsčio niekur kitur, išskyrus Rusiją, kuri yra nepasiekiama Amerikos žvalgybos agentūroms. Joks SEAL reidas tenai nesuveiks ir jo nesuims. Kinija, Rusija ir Iranas yra vienintelės vietos, kurių vyriausybių JAV negali priversti jį išduoti. Filme yra viena scena, kurioje parodžiau, jog Bolivijos prezidento Evo Moraleso lėktuvas buvo priverstas nusileisti Austrijoje po to, kai Portugalija ir Prancūzija atsisakė jam leisti nutūpti ir papildyti baką degalais, kadangi buvo įtariama, kad tame lėktuve gali slėptis Snowdenas. Jeigu tai neparodo, kaip JAV dominuoja didžiojoje pasaulio dalyje, tuomet nežinau, kas dar tai pademonstruotų.
Julianas Assange‘as į pasaulį žiūri visiškai kitaip ir yra visiškai kitokioje situacijoje. Jo nuomone, pasaulyje dominuoja grėsmę kelianti amerikietiškoji imperija, ir jis nori su ja kovoti ir ją palaužti. Tai visai nepanašu į Snowdeną.
- Kurdamas filmą apie Snowdeną, jūs daug laiko praleidote Rusijoje, įskaitant ilgą susitikimą su Vladimiru Putinu. Kokie buvo jūsų įspūdžiai?
- Jis labai nuovokus. Racionalus. Neemocingas. Jis aršus patriotas, tikintis stipria Rusija, jis „Rusijos sūnus“, kaip yra sakoma. Savaime suprantama, Putinas yra ir grynas kapitalistas, tikintis privačiu verslu, bei norintis jį vystyti. Kaip ir Kinijos valdžia, jis mano, kad JAV siekia pradėti „spalvotosios revoliucijos“ tipo liaudies sukilimą ir praplėsti savo įtakos sferą bei išlaikyti Rusiją silpna. Mes galime kumščiuoti mešką, bet meška yra kieta.
