Dauguma amerikiečių pasakytų, jog jie tiesiog dievina pakilią prezidentų retoriką. Jie sako sau, kad nori girdėti apie geresnes savo prigimties puses ir tai, kad nėra „raudonų“ ar „mėlynų“ valstijų. Tačiau tai yra tiktai siekiai, o ne nuoširdu savęs įvertinimas.
Amerikiečiai dievina politinę kovą. Politikos „teatrui“ reikalingi „geriečiai“ ir „blogiečiai“. Prezidentas Trumpas yra ne kas kita kaip puikus vaidinimų rengėjas – „šoumenas“. Tačiau, kurdamas sau varžovus, kad pats atrodytų geriau, Trumpas kuriasi ir daug priešų. Tai yra strategiškas sprendimas, kurio jis ir jo administracija gali labai greitai pasigailėti.
Trumpas ir jo komanda jaučia tarsi jiems reiktų turėti kuo daugiau įvairių priešininkų. Pagrindinis iš jų – politinė spauda. Antrąją savo prezidentavimo dieną Trumpas paskelbė, jog vykdo karą su žiniasklaida. Praėjus savaitei vyriausiasis Baltųjų rūmų strategas Stephenas Bannonas pasakė, jog: „Šiuo atveju žiniasklaida yra opozicijos partija.“ Po keturių dienų Trumpas išsakė lygiai tokias pačias mintis.
Politinės spaudos pavertimas antagonistu turi savų pliusų. Taip galima suvienyti dešiniuosius ir konservatorius prieš tai, ką jie laiko išpuoselėtų, vieningu, vienodų pažiūrų liberalų rojumi. Tačiau, kaip politinė strategija, žiniasklaidos vertimas „opozicija“, nėra labai naudingas.
Žiniasklaida neprivertė Trumpo pasirašyti atmestinai apsvarstyto įsakymo, susijusio su pabėgėliais, be jokio išankstinio perspėjimo penktadienio vakarą. Žiniasklaida nekliudė tarpagentūrinėms konsultacijoms ir nevertė prastai informuotų JAV pareigūnų improvizuoti. Žiniasklaida nesukūrė brigados nelanksčios vyriausybės aukų. Žiniasklaida neskatino keleto federalinių teisėjų skubos tvarka sustabdyti žiaurių prezidento reglamentų. Trumpai tariant, žiniasklaida nepakišo kojos prezidento planams. Tai padarė teismai, teisėjai ir Amerikos Pilietinių teisių sąjunga. Be to, prezidento įsakymas buvo tikra dovana demokratams, kuriems desperatiškai reikėjo nors šiokio tokio entuziazmo. Nepaisant to, ką tauškia Trumpo pasekėjai, pergalė tikrai taip neatrodo.
Žiniasklaida nėra vienintelis priešas, kurį Trumpas įgijo per pirmas dvi savo kadencijos savaites. Jis ne tik grįžo prie tradicinių Amerikos varžovų – Irano bei Kinijos – bet ir pradėjo drumsti santykius su sąjungininkais.
Trumpas iškovojo pergalę, kai Atstovų rūmų pirmininkas Paulas Ryanas pažadėjo skirti 14 milijardų dolerių fizinio barjero tarp JAV ir Meksikos statyboms. Tačiau, prezidentui to negana. Savo rėmėjams jis pažadėjo, jog pietinei Amerikos kaimynai atlygins už visas skriaudas ir patys sugrąžins pinigus už garsiąją sieną. Tik tokiu būdu jis pagaliau bus patenkintas.
Būtent dėl šios priežasties Trumpas pasirašė vykdomąjį įsakymą, kuriuo ieškojo būdų priversti Meksikos vyriausybę atsilyginti JAV mokesčių mokėtojams už sienos statybas. Meksikos prezidentas Enrique Pena Nieto iškart atšaukė planuotą susitikimą Vašingtone, o jo vyriausybė pažadėjo, jog susilaukusi iš JAV padidintų tarifų, imsis tokių pačių veiksmų. Trumpo antagonizmas jau privedė prie to, jog Meksikos gyventojai ima boikotuoti JAV prekes ir kompanijas.
Šią savaitę „Associated Press“ pranešė, jog Trumpas pokalbio su Nieto metu užsiminė apie JAV kariuomenės įvedimą į Meksiką. Trumpo prekybos patarėjas Peteris Navarro apkaltino Vokietiją valiutų manipuliacija. Trumpas netgi sugebėjo susikivirčyti su Australijos premjeru....
Visiškai aišku, kad Trumpas nesigaili savo „Pirmiausia Amerika“ užsienio reikalų, imigracijos ir prekybos politikos. Jeigu ji nepatinka tiek priešams, tiek draugams, tegul taip ir būna.
Problema su priešų kūrimu yra ta, jog jeigu tai tokiu greičiu tęsis ir toliau, jis bus jų apsuptas. Kadangi jis yra respublikonas, vienintelė Trumpo opozicija yra demokratų partija. Kuo ilgiau jis ir kiti respublikonai kreips dėmesį į žiniasklaidą, Amerikos Pilietinių teisių sąjungą, teismus, Meksiką, Kiniją ir dar velniai žino kokius priešus, kuriuos greitu laiku turės, tuo stipresnė taps opozicija. O 2018-ieji jau ne už kalnų.
