1999 m. balandžio 20 d. dvyliktokai Ericas Harrisas ir Dylanas Kleboldas įsiveržė į Columbine vidurinę mokyklą, kur nušovė 13 žmonių ir dar 24 sužeidė, prieš nusišaudami patys. Tai tapo dabartinės mokyklų šaudynių epidemijos pradžia, daugeliui vėlesnių žudikų įvardijant būtent šią tragediją savo „įkvėpimo“ šaltiniu.

Vieno iš mirtininkų motina, Sue Klebold (dabar savižudybės prevencijos aktyvistė), sako, jog žmonėms sunkiausia priimti „jos šeimos gyvenimo prieš tragediją kasdieniškumą“ – šeimą pažinojusiųjų teigimu, Kleboldai buvo atsidavę, mylintys tėvai bei aktyvūs pacifistai. Dabar Sue sutiko pirmą kartą atvirai pasikalbėti su žiniasklaida apie mokyklos ir savo šeimos tragediją.

- Ką prisimenate iš tragedijos dienos?
- Buvau darbe, kai man paskambino mano dabar jau buvęs vyras Tomas, kuris tądien dirbo iš namų. Jis visas persigandęs man pasakė, kad mokykloje vyksta kažkas baisaus – kad du žudikai šaudo moksleivius Dylano mokykloje, o vienas iš Dylano draugų paskambino ir pasakė, kad jis gali būti į tai įsivėlęs. Tokiu atveju visuomet manai, kad kažkas suklydo. Mano pirma mintis buvo, kad Dylanas gali būti pavojuje. Parskubėjau namo, ir tik tada sužinojau, kad mano sūnus tikrai yra vienas iš užpuolikų. Pas mus atvyko policija, virš namų skraidė sraigtasparniai. Galvojau, kad visa tai klaida, bet jeigu Dylanas tikrai skriaudžia kitus, jis privalo būti sustabdytas. Meldžiausi Dievui, kad Dylanas daugiau nieko nebenuskriaustų. Vėliau tą dieną sužinojau, kad jis nebegyvas.

- Dauguma žmonių Columbine tragediją prisimena kaip atstumtų moksliukų kerštą skriaudikams už patyčias. Tačiau jūsų sūnus nebuvo atstumtasis, o šaudynėse nebuvo taikomasi specialiai į mokyklos chuliganus, ar ne?
- Ne, šis mitas gimė jau po visko. Jis mokėsi talentingų vaikų programoje. Man atrodė, kad jis turi daug draugų, tiek vaikinų, tiek merginų. Jis buvo atsakingas už muziką mokyklos spektakliuose, žaisdavo boulingą su draugais. Jie turėjo ir savo įsivaizduojamo beisbolo lygą.

- Jis taip pat savanoriaudavo vaikų darželyje.
- Tikrai taip. Man jis buvo nuostabus, mylimas sūnus. Draugai jį laikė rūpestingu ir geru bičiuliu. Man vis dar labai sunku suvokti, kad jis padarė tai, ką padarė, nes jis su manimi ir draugais buvo ne toks.

- Tačiau Dylanas mokykloje turėjo rimtų bėdų: jis ir Ericas Harrisas įsilaužė į sunkvežimį ir jį apvogė. Vietoje kalėjimo, jiems buvo paskirta perauklėjamoji programa. Ar tai jums neatrodė kaip ženklas, kad kažkas tikrai negerai?
- Jis buvo labai atsakingas vaikas, todėl, savaime suprantama, buvau labai dėl to susirūpinusi. Tai buvo didžiausia problema, kokią iki tol turėjome. Tačiau visi, su kuriais kalbėjausi, mane ramindavo, kad berniukai tokie jau yra, kad jie kartais elgiasi kvailai. Dylanas man pažadėjo, kad jam nereikia pagalbos, kad jis su tuo susitvarkys pats. Ir susitvarkė. Paskutiniais savo gyvenimo metais jis daug bendravo su draugais, susirado darbą, išsiuntė prašymus ir buvo priimtas į keturis koledžus – tai ne toks elgesys, kokio tikėtumeisi iš pavojingo žmogaus. Jeigu ne tai, aš būčiau tučtuojau jam ieškojusi pagalbos.

- Nors nematėte ženklų, kad Dylanas galėjo ką nors nuskriausti, likus dviem metams iki tragedijos, jis savo dienoraštyje jau rašė norintis nusižudyti. Ar jo psichologinės problemos buvo nematomos kitiems?
- Ne visai. Visi matėme mažytes dėlionės dalis, bet niekas nesudėjo jų į vieną. Pavyzdžiui, Dylanas parašė labai žiaurų ir tamsų rašinį, ir jo mokytojas apie tai mums užsiminė per tėvų susirinkimą likus keliems mėnesiams iki atakos, bet mes patys to rašinio nematėme. Mums tik pasakė, kad apie tai bus pasikalbėta su mokyklos psichologu, ir jeigu bus kokių nors problemų, mums paskambins. Bet nepaskambino. Vėliau jo matematikos mokytojas pasakė, kad Dylanas nuolatos miega jo klasėje. Atskirai tai nebūtų neįprasta, bet, kartu sudėjus, jau galima sakyti, kad toks asmuo greičiausiai patiria įtampą ir jam reikia pagalbos. Tačiau niekas nebūtų pagalvojęs, kad taip besielgiantis vaikas planuoja šaudynes mokykloje.

- Paauglystėje depresijos simptomai neretai yra painiojami su įprastais brendimo požymiais – irzlumu, užsisklendimu savyje. Į ką labiausiai turėtų atkreipti dėmesį tėvai?
- Vienas iš pagrindinių pavojaus ženklų yra elgsenos pasikeitimas. Mūsų atveju katalizatoriumi greičiausiai tapo Dylano suėmimas, kai jis anksčiau gyvenime niekada nebuvo patekęs į bėdą. Depresija vaikams gali pasireikšti pačiais įvairiausiais būdais. Tai gali būti miego ciklo sutrikimai, irzlumas, suprastėjusi sveikata. Visa tai yra būdinga ir normaliems bei sveikiems augantiems vaikams. Reikia nerimauti tuomet, jeigu simptomai pasireiškia stipriai ir tęsiasi ilgą laiką.

- FTB profiliuotojai sako, kad jūsų sūnus buvo linkęs į depresiją ir savižudybę, bet greičiausiai nebūtų žudęs kitų vienas pats, kai tuo tarpu atakos organizatorius Ericas Harrisas labiau atitiko klasikinį psichopato portretą – buvo charizmatiškas ir linkęs manipuliuoti kitais. Kaip gerai pažinojote Ericą?
- Nedažnai jį matydavau, bet man jis atrodė toks pats, kaip bet kuris kitas vaikas. Jis nebuvo pernelyg mandagus, pataikaujantis kitiems ar mokantis manipuliuoti. Kai jie abu buvo suimti, mes stengėmės juos atskirti, ir, kiek mačiau, Dylanas ėmė daugiau bendrauti su kitais savo draugais. Ericas kartais irgi prie jų prisijungdavo, bet aš nemačiau to artumo, apie kurį išgirdau tik vėliau – kad jie turėjo savo atskirą pasaulėlį. Mano sūnus vos prieš tris dienas iki mirties ėjo į mokyklos šokius su savo draugais. Erico tarp jų nebuvo.

- Ką pasakytumėte tiems, kurie tvirtina, kad vis tiek privalėjote žinoti, ką gali padaryti jūsų sūnus?
- Jeigu jie būtų pažinoję Dylaną, nemanau, kad patys būtų pastebėję, kad jis gali kažką nuskriausti. Vienas iš jo draugų žinojo, kad jis nusipirko ginklą, o kitas padėjo jam jį įsigyti. Bet nė vienas jų nepagalvojo, kad jis gali jį panaudoti prieš žmones, nes Dylanas buvo ne toks. Jis anksčiau manęs klausė, ar gali nusipirkti ginklą – pasakiau ne, kad mūsų namuose ginklų nebus. Tačiau jeigu aš būčiau netekusi savo vaiko taip, kaip jų neteko aukų tėvai, greičiausiai manęs nepatenkintų joks paaiškinimas. Vis dėlto, aš labai stipriai tikiu, kad Dylanas ir Ericas buvo lygiai tokios pačios tragedijos, kurią padėjo sukurti, aukos, dėl savo nefunkcionalaus mąstymo.

- Daugiau nei 30 aukų šeimų jus padavė į teismą; buvote vadinama „blogiausia motina pasaulyje“ – galima teigti, kad praradote kur kas daugiau nei vien tik sūnų. Ar dabar jau susitaikėte su savo buvusios tapatybės netekimu?
- Manau, kad taip. Prieš tragediją aš visuomet galvodavau, ką apie mane pamanys kiti. Apie tai galvoja daug moterų. Po jos vieni žmonės mane demonizavo ir nekentė manęs, o kiti laikė mane vos ne šventąja, nes visa tai ištvėriau. Abu šie požiūriai yra vienodai klaidingi – negali liūdėti dėl to, ką blogo apie tave sako žmonės, labiau, nei džiaugtis tuo, kad kažkas kitas apie tave mano pernelyg gerai. Žmonės tarsi sutelkdavo į mane tai, kuo patys norėdavo tikėti, bet dabar žinau, kad svarbiausia yra mylėti, suprasti ir priimti save.

- Ar vis dar sugebate juoktis ir džiaugtis?
- Dabar jau taip. Pačioje pradžioje kiekvieną dieną sėdėdavau ir žiūrėdavau „Seinfeldą“ ar „Juokingiausius Amerikos namų vaizdelius“, kad priversčiau save juoktis ir priminčiau sau, jog net ir visą dieną verkiant, juokas vis tiek egzistuoja.

- Jeigu neįtarėte, kad Dylanas gali taip pasielgti, kodėl vis tiek jautėte norą atgailauti?
- Greičiausiai todėl, kad užauginau žmogų, kuris visa tai padarė. Kai mūsų vaikai kažką padaro, mes jaučiamės už tai atsakingi. Jeigu jūsų trečiokas parneša iš pamokos „D“, jums atrodo, kad tai jūsų D, ne jo D. Galvojate, kad turėjote jam labiau padėti. Lygiai taip pat ir su Dylanu - aš juo rūpinausi, kai tai įvyko. Niekada nesiliausiu galvoti apie visus tuos žmones, kuriuos jis nuskriaudė.

Kai mūsų vaikai kažką padaro, mes jaučiamės už tai atsakingi. Jeigu jūsų trečiokas parneša iš pamokos „D“, jums atrodo, kad tai jūsų D, ne jo D. Galvojate, kad turėjote jam labiau padėti. Lygiai taip pat ir su Dylanu - aš juo rūpinausi, kai tai įvyko.

- Vis sakote „nuskriaudė“...
- Man turbūt lengviau sakyti „nuskriaudė“ negu „nužudė“. Net po viso šio laiko, nepaprastai sunku susigyventi su tuo faktu, kad vaikas, kurį auginai ir mylėjai, taip baisiai ir brutaliai nužudė kitus.

- Ar jis suprastų jūsų skausmą?
- Ne. Manau, kad jo galvoje tuo metu tiek daug visko vyko, kad jis nesuvokė, kaip tai paveiks jo bendruomenės narius, jo šeimą ir draugus. Filmuotoje medžiagoje Dylanas ir Ericas kalba pasauliui, ir sako, kad tai ne jų tėvų kaltė, kad jie nieko apie tai nežinojo – tarsi tokie žodžiai viską pataisytų. Vėliau bendravau su žmonėmis, kurie bandė nusižudyti ir išgyveno, ir dėl vieno jie visi sutinka – kad tą akimirką, kai esi pasirengęs mirti, jauti tokį skausmą, jog negalvoji apie kitus žmones. Skambės keistai, bet man Dylanas yra tarsi nematomas vaikas, kurį visada nešuosi su savimi. Tokiu būdu tarsi išlaikau jį gyvą.

- Ar kada pagalvojate, ką dabar veiktų Dylanas, jei tragedija nebūtų įvykusi?
- Nuolatos. Bandau apie tai tiek daug nebegalvoti, bet kartais regiu jį kaip jauną vyrą su puikia karjera ir galbūt šeima. Tokį, kuris atvažiuotų pas mus atostogų, o aš nuvykčiau pas jį pabūti su anūkais – tai labai paprastos motiniškos svajonės, nieko grandioziško.

- Ar vis dar laikote save gera motina?
- Nemėgstu šio klausimo, nes žinau, kad jeigu atsakysiu teigiamai, tai kai kuriems žmonėms pasirodys labai juokinga. Tačiau manau, kad daugeliu atžvilgių buvau gera mama. Padariau viską, ką mokėjau, ir dėjau nuoširdžias pastangas.

Nuotraukoje: Sue Klebold, Columbine žudiko Dylano Kleboldo motina