Teroristiniai išpuoliai Paryžiuje, nusinešę daugiau nei 150 nekaltų gyvybių, ir vėl iškėlė pasauliui klausimą apie terorizmo prigimtį ir būdus, kaip galima būtų pasipriešinti šiam pavojingam ir amoraliam reiškiniui. Ukrainos informaciniame lauke iš karto buvo iškeltas klausimas apie tai, „kam tai yra naudinga“ . Ar galima perfrazuoti įžymią kriminalistikos taisyklę apie motyvą ir nusikaltėlį, kalbant apie terorizmą? Ar visada tas, kuris prisiima atsakomybę už teroristinį aktą, yra vienintelis „naudos gavėjas“?
Kaltę už išpuolius prieš paryžiečius prisiėmė „Islamo valstybė“. Grasinimai, bauginimai ir gyrimasis savo darbeliais – štai ir visa „atsakomybė“ teroristo traktuotėje. „Tai padarėme mes, bet už tai kalti esate jūs“. Teroristo logika jau pačia savo esme yra psichopatiška. Ji paremta kaltės permetimu aukai ir visišku nesiskaitymu su žmogiškais jausmais ar kančia. Psichopatui žmonės tėra figūros, pėstininkai, manipuliacijos objektai, o ne santykių subjektai. O „kaltė“, „atsakomybė“, „idealai“, „kova už teisingumą“ tėra tik žodžiai, kurių pagalba jis pasiekia savo eilinio tikslo. Psichopatas neturi jokių tikslų už valdžios ribų. Jis siekia valdyti ir viešpatauti. Nei „visos žmonijos gerovė“, nei ideologinės ar religinės dogmos jo paprasčiausiai nedomina. Tai tėra pretekstas, širma, už kurios slepiasi absoliučios valdžios siekimas ir mėgavimasis vien jau galimybe daryti įtaką likimams ir įvykiams.
Bet kurioje visuomenėje visada atsiras tam tikras kiekis žmonių, pasirengusių atlikti kruvinas teroristines operacijas. Kalbėti apie tai, kad dėl Paryžiaus teroristinių išpuolių kalti yra patys prancūzai, t.y. kad tai, kas įvyko, buvo įmanoma tik dėl multikultūriškumo politikos ir valdžios lojalumo pabėgėliams ir migrantams, yra lygiai tas pats, kas tikinti, jog dėl žmogžudystės yra kalta pati auka, nusprendusi eiti tamsia gatve. Tai yra ne tik kvaila, bet ir amoralu. Apskritai, tokie paaiškinimai – tai solidarumas su agresoriumi, jo veiksmų pateisinimas. Dėl nusikaltimo kaltas pats nusikaltėlis, o ne priežastys, pastūmėjusios jį nusikalsti ar galimybės, kuriomis jis suskubo pasinaudoti.
Teroristinio išpuolio organizatoriai, prisiimantys už jį atsakomybę, ir naudos iš jo gavėjai toli gražu ne visada yra vieni ir tie patys žmonės. Tie, kas po išpuolio prisiima atsakomybę ar pateikia reikalavimus, paties išpuolio, aišku, nevykdė. Tačiau tai netrukdo jiems elgtis kaip tikrų tikriausiems teroristams: grasinti, meluoti, reikšti pretenzijas ir mėtytis kaltinimais, pakilti iki rimto žaidėjo žmonių likimais lygio. Jie tikisi iš to, kas įvyko, gauti pelną, kraujo upėje susukti versliuką.
Tad jau lapkričio 14 dieną, kitą rytą po tragedijos, Rusijoje garsus politinis propagandininkas Sergejus Markovas savo „Facebook“ paskyroje pateikė keturis punktus apie tai, kokia yra Kremliaus pozicija šiuo klausimu. Kodėl Kremliaus? Todėl, kad neįmanoma nė įsivaizduoti, kad etatinis valdžios propagandininkas, pateikdamas bet kokių įvykių vertinimus ar apžvalgą, apskritai ką nors publikai sako „nuo savęs“, ypač tokiu momentu. Kitaip jis nebūtų nei etatinis, nei propagandininkas.
Tai pažvelkim į tuos keturis punktus, kuriuos ponas Markovas išdėsto kaip „džihadistų keršto Prancūzijos tautai ir valdžiai už karinius antskrydžius prieš IS“ išvadas. Štai, ką jis rašo: „1. Reikia skubiai sustiprinti saugumą Maskvoje. 2. Rusija, JAV, Prancūzija kartu turi skubiai sutriuškinti IS Sirijoje, Irake ir Libijoje. 3. Reikia kuo greičiau nutraukti Rusijos ir Vakarų konfliktą dėl Ukrainos. Chuntą pakeisti technine vyriausybe, pakeisti Konstituciją, pašalinti neonacius, surengti naujus laisvus rinkimus. Kijevo chunta yra viena iš pagrindinių kliūčių bendrai JAV, ES ir Rusijos kovai su teroristais. 4. Mūsų užuojauta Prancūzijos tautai ir Paryžiui, vienam iš didingiausių ir nuostabiausių pasaulio miestų.“
Terorizmą pavadinęs „kerštu“ ir įvykių priežastimi nurodęs džihadistų atsaką už Prancūzijos dalyvavimą prieš IS nukreiptoje koalicijoje, Sergejus Markovas atsakomybę perkėlė nuo tų, kurie tarnauja terorizmui, tiems, kurie jam priešinasi. Pačiu pirmuoju punktu pabrėžiant būtinybę stiprinti saugumą Maskvoje, mums yra bandoma nupiešti iškreiptą pasaulio žemėlapį, kuriame Kremlius, kaip ir Prancūzija, kovoja prieš IS, todėl ir jo sostinei, kaip ir Paryžiui, gresia pavojus. Prisidengiant smurtinių scenų ir Paryžiaus vaizdu, mums siūloma pamiršti ne mažiau skaudžius rusų karinių antskrydžių prieš Sirijos gyvenvietes ir turgus, kur IS nėra ir negali būti, pasekmių vaizdus. Rusija Sirijoje kovoja ne su IS, o už Assadą, savo ilgametį sąjungininką.
Antrasis teiginys, kad Rusija, naikinanti Vakarų sąjungininkus Sirijoje, ir Vakarai, bandantys susidoroti su teroristinių organizacijų stiprėjimo grėsme, turi bendradarbiauti ir veikti drauge, nėra naujas. Kažką panašaus Vladimiras Putinas jau sakė ir savo kalboje JTO Generalinėje Asamblėjoje. Tuomet jis sulaukė atsakymo, kad situacijos Sirijoje normalizacija yra įmanoma tik po Basharo al Assado pasitraukimo iš valdžios. Šią nuomonę Kremlius ignoravo ir pradėjo tokius karinius veiksmus Sirijoje, kokie jam atrodė tinkami.
Trečiasis punktas, ko gero, nusipelno didžiausio mūsų dėmesio. Jis puikiausiai atitinka „geriausias“ teroristinio diskurso tradicijas ir demonstruoja visą Rusijos vyriausybės politikos esmę. Pasirodo, atsakomybė už tai, kad Putinas nesugeba veikti išvien su visu civilizuotu pasauliu, tenka Kijevui, Ukrainai, „chuntai“ ir prieš penkiasdešimt metų mirusiam Banderai. Žodžiu, kalti visi, tik ne Putinas, pakartotinai pažeidžiantis visus įmanomus įsipareigojimus ir susitarimus. Dar daugiau! „Chunta“, t.y. teisėtai ir laikantis įstatymų bei Konstitucijos išrinkti Ukrainos vyriausybė ir prezidentas, Sergejaus Markovo (skaityti, Vladimiro Putino) nuomone, „yra viena iš pagrindinių kliūčių bendrai kovai su teroristais“, todėl privalo būti pakeista kažkokia „technine vyriausybe“. „IS žudo paryžiečius, o dėl to kalti ukrainiečiai ir Kijevo valdžia, kuri mums nepatinka“, – štai ką iš tiesų siekiama pasakyti. Ar tokio pobūdžio Kremliaus pakaliko pasakymas nėra kaip du vandens lašai panašus į teroristų pareiškimus ir reikalavimus?
Ir tik ketvirtajame punkte Markovas išreiškia užuojautą Prancūzijos tautai ir Paryžiaus miestui – tačiau ne žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų šeimoms.
Tai, ką mes čia matome, yra tipiškas bandymas pareikšti savo reikalavimus garsaus teroristinio išpuolio fone. Ir tai daro, regis, civilizuotos šalies vyriausybė, o ne barzdoti džihadistai bekraštėse Artimųjų Rytų dykynėse. Kad būtum nusikaltėlis, visiškai nebūtina paspausti gaiduko. Bandymas pasinaudoti kito nusikaltimu savo naudai yra toks pats nusikaltimas kaip vogtų daiktų perpirkimas ar negyvėlio apšvarinimas. Kremlius, siekdamas pasinaudoti pasaulio išgyvenamu siaubu ir baime terorizmo grėsmės akivaizdoje, pateikdamas reikalavimus su tikslu priversti pasaulio lyderius paklusti jo reikalavimams, pats tampa tapatus teroristams.
„Teroras“ verčiant iš lotynų kalbos reiškia „baimė“, „siaubas“. Pasaulio gyventojų įbauginimas fizinės prievartos pagalba tėra būdas padaryti poveikį žmonėms, priimantiems sprendimus. Terorizmas, kaip reiškinys, yra politika, paremta sisteminiu teroro naudojimu.
Ką gi mes matome? Okupuodamas Krymą, Vladimiras Putinas siekė pakelti savo reitingus Rusijos viduje ir pratęsti savo režimo gyvavimą. Vėliau, darydamas spaudimą Ukrainos piliečiams Kryme (žudymais, Krymo totorių ir proukrainietiškų aktyvistų pagrobimais), jis bandė priversti pripažinti aneksijos įstatymiškumą. O naudodamas branduolinį šantažą ir kovas Donbase, jis paprasčiausiai „pakėlė kainą“, priversdamas pasaulio politikus pripažinti naujas Rusijos sienas. Sirija Kremliui – tik dar vienas etapas „kruvinų politinių deklaracijų“ serijoje. Bombarduodamas Sirijos opozicijos kontroliuojamas gyvenvietes, Vladimiras Putinas siekia priversti pasaulį pripažinti jį lygiaverčiu partneriu, atšaukti sankcijas, sutikti su pasaulio dalybomis, kas leistų jam atkurti Sovietų Sąjungą jos buvusiose įtakos ribose. Jis bando priversti JAV sutikti su Rusijos teise į agresiją Ukrainos atžvilgiu. Tiek vidinė, tiek išorinė šiuolaikinės Rusijos politika yra paremta teroru.
Su teroristinėmis organizacijomis pasaulis kaunasi, o IS bus sutriuškinta kaip ir daugelis prieš ją buvusių teroristinių organizacijų. O štai ką daryti su vyriausybėmis, kurios savo politiką formuoja teroro pagrindu? Koks turi būti atsakas, kai branduolinė šalis, it tikras psichopatas, bet kokia kaina siekia dominavimo pasaulyje, žudydama niekuo jai nenusikaltusius žmones vien tam, kad pademonstruotų savo ketinimų rimtumą? Tai klausimas, į kurį pasauliui dar teks rasti atsakymą. O ukrainiečiai jau apsisprendė. Jie priešinasi valstybei-agresorei, vykdančiai teroro politiką jų žemėje. Geriausia, ką gali padaryti pasaulis teroristinės grėsmės akivaizdoje – tai nenutraukti savo kovos su teroru.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
