Praėjus dviem savaitėms po kadencijos vidurio rinkimų mes žinome, kad prezidentas Obama juda link susidūrimo su respublikonais dėl imigracijos reformos, klimato kaitos ir net, galbūt, branduolinio nusiginklavimo sutarties su Iranu. Tačiau mes nežinome, ką apie tai mano Hillary Clinton ir ar ji palaikys Obamos pusę.
Kalbant apie klimato kaitą, ši tikėtina demokratų kandidatė 2016 m. prezidento rinkimuose, atrodo, daugumai savo viršininko idėjų pritaria. Rugsėjį ji klimato kaitą pavadino „didžiausių pasekmių turinčiu, svarbiausiu ir didžiausio masto iššūkiu, kuris laukia mūsų šalies ir viso pasaulio“. New York Times neseniai spėliojo, kad jei Johnas Podesta, žmogus, atsakingas už Obamos aplinkosaugos iniciatyvas, kaip tikimasi, taps centriniu asmeniu Clinton rinkiminėje kampanijoje, Clinton, nepaisant respublikonų įsiūčio, viešai pritars Obamos EPA nutarimams ir jo naujausiai sutarčiai su Pekinu dėl klimato kaitos.
Tačiau kalbant apie imigraciją ir Iraną viskas tampa nebe taip aišku. Clinton nuo seno stengėsi laikytis neutraliai ir aiškiai neišsakyti savo pozicijos. Šiandien ji jau ganėtinai atvirai palaiko įstatymo projektą, leidžiantį daugumai nelegaliai šalyje esančių asmenų oficialiai pasilikti JAV. Tačiau kai yra klausiama apie Obamos sprendimą įstatymą pasiekti vykdomojo potvarkio pagalba, Clinton vengia pasakyti savo nuomonę. Rugsėjį Ajovoje imigracijos reformos aktyvistas Cesaris Vargasas paklausė Clinton, ar ji pritaria Obamos delsimui priimti vykdomąjį nutarimą, o ji atsakė „Manau, mums reikia išrinkti daugiau demokratų“.
Dėl Obamos politikos Irano atžvilgiu Clinton yra mažiau paslaptinga ir atviriau demonstruoja nepasitenkinimą. 2007-aisiais Obamos sprendimą susitikti su Teherano lyderiais neturint išankstinių reikalavimų ji pavadino „neatsakingu ir naiviu“. Šią gegužę ji pareiškė „skeptiškai“ vertinanti galimybę, kad Irano lyderiai laikysis susitarimo. Porą kartų žurnalistams ji yra sakiusi, kad palaiko griežtesnes sutarties sąlygas nei jos buvę kolegos Obamos administracijoje, t.y. draudimą apskritai sodrinti uraną. Tačiau atviros opozicijos iš jos pusės nėra.
Ko gero svarbiausia priežastis, dėl ko ji neturi tvirtesnės pozicijos šiais klausimais, yra ta, kad jai kol kas to nereikėjo. Obama kol kas nepriėmė vykdomojo potvarkio dėl deportacijų, o derybos su Teheranu dar nepriartėjo prie sutarties pasirašymo. Tiesa, nepaisant to, dauguma politikų yra išreiškę savo poziciją. Tačiau ne ji. Ne Hillary. Ji mieliau kalba apie kitus, mažiau kontraversiškus ir skubius dalykus, tokius kaip minimalaus atlygio kėlimas.
Kita vertus, Clinton greičiausiai vengia palaikyti kai kuriuos Obamos sprendimus nenorėdama į 2016 metus žengti su iš dabartinio prezidento paveldėta reputacija. Net jei imigracijos reforma bus populiari tarp rinkėjų, Obamos sprendimas ją vienašališkai priimti pritarimo iš piliečių gali ir nesulaukti. Tuo tarpu sutartis su Iranu sulaukė ne tik milžiniško respublikonų pasipriešinimo, tačiau yra neigiamai vertinama ir kai kurių karingai nusiteikusių proizraeliškų demokratų, kuriems iš esmės priklauso ir Clinton.
Iki tam tikro lygmens laikytis neutraliteto yra gera politika. Tačiau ilgainiui tai gali atsisukti prieš pačią Clinton. Štai kodėl taip svarbu, kad atsirastų tinkamas pirminių prezidento rinkimų oponentas. Gal ypatingas progresyvistas, energingai palaikantis Obamos politiką, pagaliau priverstų Clinton kalbėti. Galimas daiktas, kad ji turi sugebėjimų būti išmintinga ir efektyvia prezidente. Tačiau 2008 metais demokratai pasirinko Obamą, o ne ją ne be priežasties: todėl, kad visais klausimais ji niekada nesugebėjo pateikti individualios pozicijos, nebandydama įtikti visiems. Ko gero, Obama tai geriausiai apibendrino 2007 metų oficialioje vakarienėje Ajovoje:
„Neapsisprendimas ir nuolatinis nuomonės keitimas priklausomai nuo apklausų rezultatų ar nuolatinis baiminimasis, ką apie tai pasakys Mittas ar Rudy, nėra efektyvi politika“.
Reliatyvi Clinton tyla aktualiais ir politinę areną skaldančiais klausimais rodo, kad ji nuo to laiko nelabai pasikeitė. Bus įdomu stebėti artėjančius prezidento rinkimus. Jei demokratai neras dar vieno kandidato, o Clinton nepakeis savo strategijos, mes tapsime rinkimų, kuriuose bent vienas kandidatas bandys tapti tautos išrinktuoju dėl savo jau prekės ženklu tapusio vardo, o ne politinių pažiūrų, planų ir veiksmų, liudininkais.
