Nepaisant to, kad bendras Europos plotas yra perpus mažesnis nei žemyninės JAV, o gyventojų tankis – perpus didesnis, joje gyvena dvigubai daugiau vilkų nei Jungtinėse Valstijose.
Naujas tyrimas parodė, kad ir kitų didžiųjų Europos plėšrūnų skaičiai tolygiai auga – ir daugiausiai nesaugomose vietose, kur gyvūnai gyvena šalia žmonių. Ši sėkmė priskiriama šalių tarpusavio bendradarbiavimui, griežtiems reglamentams bei visuomenės požiūriui, kuris leidžia laukinei gamtai egzistuoti drauge su žmonių bendruomene, o ne ištremia ją už jos, teigia tyrimo autorius Guillaume‘as Chapronas, Švedijos agrokultūros mokslų universiteto Grimso laukinės gamtos tyrimų stoties profesorius.
„Europoje mes neturime nesuterštų, nepaliestų vietų“, - „Live Science“ sakė Chapronas. – Tačiau įdomiausia tai, kad tai visai nereiškia, jog mes neturime plėšrūnų. Au contraire; mes turime daugybę plėšrūnų.“
Europos mėsėdžių sugrįžimas
Chapronas ir jo kolegos kartu išanalizavo rudųjų lokių (Ursus arctos), Eurazijos lūšių (Lynx lynx), ernių (Gulo gulo) ir pilkųjų vilkų (Canis lupus) populiacijos duomenis iš visos Europos, išskyrus Rusiją, Ukrainą ir Baltarusiją. Jų rezultatai, gruodžio 18 d. pasirodę žurnale „Science“, atskleidžia, jog didieji plėšrūnai, gyvenantys Europoje, laikosi labai gerai.
Su keliomis išimtimis (Belgija, Danija, Nyderlandais ir Liuksemburgu), kiekviena tirta Europos šalis turėjo pastovią ir besidauginančią mažiausiai vieno iš keturių šių didžiųjų plėšrūnų populiacija, pranešė mokslininkai. Žemyne gyvena 17 000 rudųjų lokių 10 populiacijų, išsidėsčiusių per 22 šalis; 9 000 lūšių 11 populiacijų 23 šalyse. Labiausiai žemyne klesti vilkai – 12 000 atskirų individų 10 populiacijų 28 šalyse.
Erniai gali išgyventi tik labai šalto Skandinavijos klimato sąlygomis, todėl Norvegija, Švedija ir Suomija yra vienintelės analizuotos šalys, kuriose gyvena visos keturios pagrindinių Europos mėsėdžių rūšys. Europoje yra dvi ernių populiacijos, iš viso sudarančios 1 250 individų. Tiesa, būtina paminėti, kad erniai susiduria su rimta klimato kaitos keliama grėsme dėl savo nuo šaltų oro sąlygų priklausomo gyvenimo būdo.
Kelių mažų plėšrūnų populiacijų narių skaičius Europoje mažėja, pastebi tyrėjai, tačiau nuo skaičiaus kritimo nekenčia nė viena vidutinio ar didelio dydžio gyvūnų populiacija.
Požiūris į gamtą
Ši sėkmės istorija tokia stebinanti daugiausiai dėl to, kad visi tie vilkai, lokiai, lūšys ir erniai didžiąja dalimi išgyvena už gamtos draustinių ribų.
„Galbūt mūsų vilkas yra jūsų juodasis lokys“, - sakė Chapronas, aiškindamas europiečių požiūrį į šį gyvūną.
Jungtinėse Valstijose, sakė jis, vilkai yra laikomi tais gyvūnais, kurie negali egzistuoti šalia žmonių, kuomet juodieji lokiai paprastai yra toleruojami gyvenamosiose vietose, o vietiniai saugo savo turtą tokiais dalykais, kaip nuo lokių įsilaužimų apsaugoti šiukšlių konteineriai.
Chapronas pripažino, kad Europoje taip pat pasitaiko susidūrimų tarp plėšrūnų ir žmonių, ypatingai ūkininkų ir galvijų augintojų tarpe. Tradicinės jų vykdomos strategijos yra gyvulių saugojimas piemenų ar šunų pagalba arba jų suvarymas į gardus naktį, kurios padeda sumažinti vertingų galvijų užpuolimus, o ūkininkų nuostolių kompensavimas taip pat gali padėti sušvelninti problemą, sakė jis.
„Yra būtina išlaikyti šį konfliktą kuo mažesnio intensyvumu“, - sakė Chapronas.
Chapronas taip pat įvardino Gyvenamųjų aplinkų direktyvą – aplinkos pasaugos reglamentų rinkinį, kuris saugo gyvūnų rūšis ir jų gyvenamąsias aplinkas visų šalių sienų viduje – kaip didelę pagalbą užtikrinti plėšriųjų gyvūnų išlikimą ir dauginimąsi.
„Mes atradome receptą, kuris veikia“, - sakė jis.
Amerikoje pasitvirtintų?
Tai, ar panašus receptas galėtų suveikti Jungtinėse Valstijose, labiausiai priklauso nuo visuomenės požiūrio. Nepaisant to, europietiškasis modelis aiškiai rodo, kad didieji plėšrūnai gali gyventi šalia žmonių tokiose vietose, kurias amerikiečiai paprastai laiko neįmanomomis, sakė Chapronas. Pavyzdžiui, 2011 m. vyriškos lyties pilkasis vilkas nukeliavo iš Oregono į Kaliforniją ir tapo pirmuoju vilku šioje valstijoje nuo pat 1924 m. (vėliau jis kirto sieną ir grįžo atgal į Oregoną bei susilaukė palikuonių).
Vilko pasirodymas paskatino debatus dėl to, kaip sugrąžinti vilkus į Kaliforniją. Nors tai ir yra visuomenės požiūrio reikalas, bet Chapronas atkreipė dėmesį, jog Vokietijoje ir Lenkijoje gyvena sparčiai didėjanti vilkų populiacija, nors šiose šalyse keliai yra tokie pat tankūs, kai ir kitose pasaulio dalyse.
„Jeigu žmonės iš Kalifornijos nuspręs, kad jie nori vilkų, - sakė jis, - tuomet europietiškasis modelis aiškiai parodo, kad jūs Kalifornijoje galite turėti daugybę vilkų.“
