Daugiau 
 

Politikos metų įvykis: „valstiečių“ šuolis nuo svajų apie 10 proc. iki pergalės

12/27/2016 Aidas
web-8-2

Pernai gruodį mažai kas galėjo atspėti, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga laimės šiemet spalį vykusius Seimo rinkimus. Net pats Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis pernai gruodį dar svajojo tik apie galimybę prisidėti prie tų, kas formuos koaliciją, tačiau tikrai neplanavo tapti svarbiausia jos ašimi. Tik priviliojus buvusį vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį „valstiečiams“ sužibo reali viltis formuoti Vyriausybę. Dabar tai – jau realybė.

„Gandai apie valstiečių ir žaliųjų atgimimą yra kol kas gerokai perdėti“, – pernai gruodį, kai visuomenės apklausos parodė, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga turi daugiau nei 8 proc. Lietuvos gyventojų pasitikėjimą, dar tvirtino politologas Algis Krupavičius. Dabar tiek jam, tiek kitiems politikos ekspertams tenka pripažinti smarkiai suklydus. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga Seimo rinkimuose pelnė daugiau nei 21 proc. rinkėjų balsų ir iškovojo 56 mandatus.

Apie tokį rezultatą nesvajojo nė pats R.Karbauskis, dar po 2015 m. savivaldos rinkimų viešai užsibrėžęs Seimo rinkimuose surinkti daugiau nei 10 proc. balsų. Tiesa, tada, prieš beveik dvejus metus, jis teisingai atspėjo, kas partijai sukrautų rinkėjų meilės kupetą. „Partijoms teks peržiūrėti savo strategijas, nes neturėdamos stipraus lyderio negaus savo balsų“, – tada pareiškė R.Karbauskis. Nors ir pats R.Karbauskis negalėjo skųstis populiarumo trūkumu, kas taps ryškiausia „valstiečių“ žvaigžde, paaiškėjo tik pernai kovą.

S.Skvernelis suteikė sparnus

Ilgai svarstęs ir visų viliotas tuometis vidaus reikalų ministras ir reitingų pirmūnas S.Skvernelis pernai kovą pranešė nutaręs Seimo rinkimuose dalyvauti su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Nors pats S.Skvernelis kategoriškai tai neigė, ne paslaptis, kad viena iš lemiamų apsisprendimo priežasčių buvo ta, kad būtent „valstiečiai“ galėjo drąsiai pasiūlyti S.Skverneliui sąrašo lyderio pozicijas.

Kitas pliusas – jie nevertė stoti į partiją. „Aš nesu partijos narys. Nesiruošiu būti jokios partijos narys. Jungiuosi prie daugelio kitų žmonių, kurie yra savo srities profesionalai. Kuriems šiandien vienintelė galimybė dalyvauti politikoje yra atrasti žmones, kurie vadovaujasi tam tikromis vertybėmis“, – kovą pripažindamas, kad ves „valstiečius“ rinkimuose, sakė S.Skvernelis. Jis gyrė R.Karbauskio partiją už pasirengimą išblaivinti Lietuvą ir sukurti darbo vietų, laikytis žodžio, kurti socialinę gerovę.

O R.Karbauskis jau ėmė trinti rankomis pradėdamas nujausti, kad S.Skvernelis „valstiečiams“ taps sparnais, pakelsiančiais merdinčią partiją iki valdžios. Iki tol gana vangiai besireklamavusi partija ėmė aktyviai dirbti ir tai atsipirko. Jau balandį reitingų lenktynėse valstiečiai šoktelėjo į antrąją vietą (11,1 proc.) iš šeštos pozicijos, kurioje buvo kovą (7,1 proc.).

„Tai, be jokios abejonės buvo ta asmenybė su tokiais bruožais, kurie rinkėjams imponavo, Todėl visos partijos, kurios nesugebėjo S.Skvernelio prisivilioti, gali graužtis nagus, nes tai būtent padarė valstiečiai-žalieji. Ir jų šuoliui S.Skvernelio faktorius buvo labai svarbus. Žinoma, vien S.Skvernelio nepakako.

Labai svarbūs buvo ir R.Karbauskio pinigai, mecenatystė ir Naisių fenomenas bei mistifikacija. Tačiau be S.Skvernelio, mito apie Naisius nebūtų pakakę, todėl dabar matome tos keistos poros sąjungą, kuri, kol yra naudinga, veikia, tačiau ateityje gali sukurti įtampą, nes neaišku, kuris iš lyderių yra svarbesnis, stipresnis ir, ar S.Skvernelis sutiks būti tik antras“, – sako politologė Rima Urbonaitė.

Ryškių veidų nepririnko

Populiarėjančiai partijai skubiai reikėjo politikų, o pastariesiems – tramplino į Seimą. Todėl nenuostabu, kad su Lietuvos valstiečiais ir žaliaisiais pasuko konservatorius metęs Egidijus Vareikis, Valerijus Simulikas, Povilas Urbšys, taip pat keli „Vieningo Kauno“ atstovai.

Taip pat prisijungė psichoterapeutas Aurelijus Veryga, ekonomistas Stasys Jakeliūnas, energetikas Virginijus Poderys. Tiesa, R.Karbauskis, ko gero, tikėjosi, kad visą kandidatų sąrašą pavyks suformuoti greičiau. Ir – kad jame bus dar daugiau žinomų pavardžių. Tačiau gegužę paskelbtame sąraše, o liepos pabaigoje papildytame kandidatų sąraše labai daug staigmenų nebuvo. Dar ir liepos mėnesį, partijai jau patvirtinus galutinį kandidatų sąrašą, dar nebuvo aišku, kuris kandidatas kurioje vienmandatėje apygardoje varžysis.

Atrodo, kad „valstiečiai“ buvo pasirinkę taktiką laukti paskutinės minutės ir partijos lyderiams vienmandates parinkti atsižvelgiant į konkurentus. Galiausiai S.Skvernelis nutarė kandidatuoti Vilniaus Karoliniškių apygardoje ir privertė iš šios apygardos trauktis buvusį Vilniaus merą Artūrą Zuoką. Pats R.Karbauskis pranešė kandidatuosiantis Kauno Šilainių vienmandatėje. Buvo svarstymų, kad šis pasirinkimas buvo suderintas su konservatoriais, kurių kandidatas šioje apygardoje nuo seno buvo naujosios Tėvynės sąjungos vadovybės ne itin mėgiamas Rimantas Jonas Dagys.

Partijos programą ir šešėlinę Vyriausybę be penkių ministrų „valstiečiai“ paskelbė tik rugsėjį – likus mažiau nei mėnesiui iki Seimo rinkimų. Tik tuomet viešojoje erdvėje Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga pradėjo plėtoti savo idėjas, kaip valdyti Lietuvą.

„Jie pasiūlė paradoksą – politiką be politikos. Be to tempiant gumą su idėjų pristatymu, buvo žadėta, kad programa bus lygiavertė Vyriausybės programai, tačiau to jau neatsitiko. Buvo bandoma ir pajusti pulsą, ką daro kiti. Nebuvo lengva ir surasti žmones. Galiausiai vienmandatininkais buvo pateikti tokie kandidatai, kurie anaiptol nebuvo ryškios žvaigždės ir čia atsiskleidė paradoksas, kad nors vis kalbama, kad vienmandatėse rinkėjai nori rinktis asmenybes, o ne partijas, šiuo atveju rinkosi būtent partiją, o ne veidą. Į partijos sąrašą irgi nelabai kas žiūrėjo, buvo balsuojama už du pirmuosius veidus“, – komentavo politologė.

Pasak jos, „valstiečiams“ padėjo ne tik sėkminga jų kampanijos strategija, bet ir aplinkybės bei tradicinių partijų vangumas bei jas lydėję skandalai. „Tai, kad vis kartojosi politinės korupcijos skandalai, o rinkimų kampanijos dalyve tapo ir Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) nuo pat gegužės mėnesio ir liberalų iki auksinių šaukštų. Tada frazės apie politikos valymą ir profesionalus dar geriau suskambėjo“, – teigė R.Urbonaitė.

Raudonas linijas braižė apdairiai

Dar 2015-ųjų gruodį R.Karbauskis džiaugėsi, kad liberalai ir konservatoriai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą rinktųsi koalicijos partnere. Tuomet jis sakė, kad dar laukia socialdemokratų sprendimo dėl bendro darbo, tik su Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumu“ bendros veiklos neįsivaizduojantis. Net ir po Liberalų sąjūdį sukrėtusio korupcijos skandalo, kai buvęs partijos pirmininkas įkliuvo su 106 tūkst. eurų kyšiu ir dar 144 tūkst. nedeklaruotų eurų grynaisiais, R.Karbauskis neatsižadėjo galimybės dirbti koalicijoje su liberalais. Tada „valstiečių“ lyderis dar nebuvo tikras, kad rinkimus laimės jo vadovaujama partija ir nenorėjo užsikirsti kelių į centro dešiniųjų Vyriausybę. „Pingpongas toks buvo žaidžiamas: jie manė, kad konservatoriai bus pirmi ir paskui save temps liberalus, tada negali jų palaidoti“, – sakė R.Urbonaitė.

Tačiau partijai sėkmingai pasirodžius pirmajame rinkimų ture R.Karbauskio retorika staiga visiškai pasikeitė. R.Karbauskis pareiškė, kad su liberalais koalicijoje jokiu būdu nedirbs, bet kalbėdamas apie Lenkų rinkimų akciją toks kategoriškas nebuvo, nes nežinojo, ar koalicijai pakaks tik valstiečių-žaliųjų ir socialdemokratų. „Dabar jie jau yra koalicijoje dominuojanti jėga. Ir šioje koalicijoje socialdemokratų reikia ieškoti su padidinamuoju stiklu. Todėl jiems nebeveiks klasikinis argumentas, kad koalicijos partneris kažko daryti neleidžia, ar nenori. Tiesa, R.Karbauskis jau ieško kito pasakymo ir juo tampa politinės valios trūkumas. Velnias slypi detalėse, bet ta detalė yra, būtent čia, nes tada klausimas, kas turi tą valią surasti, kas bus po pusmečio, kai „valstiečių“ nepadaugės Seime, visuomenė Seimo labiau nepamils ir visų idėjų nelaimins. Dabar jie sukasi, kaip unguriai ir vis papuola į komunikacijos krizes, nes idėjas mėto kaip tuščius šovinius, neapsvarstę“, – teigė R.Urbonaitė.

Rinkimai laimėti, o ką daryti toliau?

Antrojo rinkimų turo naktis Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai atnešė pergalę. 56 vietos parlamente ir reali galimybė formuoti Vyriausybę nebuvo tai, kam „valstiečiai“ ruošėsi. Tai išdavė ne bet kas, o paties R.Karbauskio blaškymasis kalbose apie „valstiečių“ siūlomą premjerą, kai S.Skverneliui abejojant dėl galimybės imtis tokių svarbių pareigų, „valstiečių“ lyderis rinkimų naktį ėmė kalbėti apie galimybes premjeru tapti europarlamentarui Broniui Ropei. Pats B.Ropė rinkimų naktį neslėpė tokią mintį girdintis pirmą kartą. „Staiga R.Karbauskis, žaisdamas savo šaškių partiją pamatė, kad turi daugiau šaškių, nei reikia, ir sutriko nebežinodamas, kaip žaisti su tokiu pranašumu, kokio nesitikėjai. Kai gauni valdžios daugiau nei tikėjaisi, nebesupranti, kaip elgtis. Pasijauti visagaliu, imi visiems vadovauti, imi komentuoti viską iš eilės ir duoti nurodymus“, – komentavo politologė.

S.Skvernelis dėl premjero kėdės, atrodo, blaškėsi ne šiaip sau, o bandydamas išsiderėti leidimą ministrus į būsimą Vyriausybę pasirinkti pats. Panašu, kad S.Skvernelis buvo linkęs ir koalicijos partneriais rinktis ne socialdemokratus, o konservatorius, todėl ėmėsi iniciatyvos ir paskutinio skambučio bandymo išsaugoti Gabrielių Landsbergį prie derybų stalo. Tik įgaliojimų derėtis S.Skvernelis neturėjo, o konservatoriai „valstiečiams“ į ratus jau buvo prikaišioję per daug pagalių, todėl nenuostabu, kad būsimam premjerui teko nusileisti ir palaiminti R.Karbauskio susitarimą dėl koalicijos su socialdemokratais.

„Verslininkas Karbauskis, matyt, paskaičiavo, kad ėjimas su konservatoriais gali būti labai rizikingas. Ir net iki antrojo turo jis kalbėjo, kad, net, jei konservatoriai laimės daugiausia vietų, jie gali likti opozicijoje. O kai visa galia teko „valstiečiams“, abejonių dėl pasirinkimo beveik neliko, nors S.Skvernelis ir norėjo eiti su konservatoriais“, – teigė politologė R.Urbonaitė.

Beje, galiausiai išėjo taip, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga neišlaikė savo pažado nedirbti su Darbo partija, mat du į Seimą išrinkti jos atstovai prisijungė prie valdančiosios socialdemokratų frakcijos.

„Valstiečių“ nepasirengimą išdavė ir dar viena detalė. Galutiniame ministrų sąraše, po S.Skvernelio ir prezidentės filtro, iš „valstiečių“ šešėlinės vyriausybės liko tik keturi ministrai. O ir apskritai, pasak R.Urbonaitės, liko neaišku, kas tuos ministrus atrinko. „Tiesą sakant, nelabai žinome nei kokie kriterijai buvo, nei kaip tos derybos vyko. Viskas buvo palikta po kilimu. Nustebino ir pareiškimai, kad pozicijos paliekamos prezidentūrai, lyg prezidentė būtų pasirašiusi koalicijos sutartį. Tada buvo galima galvoti, kad gal yra kažkokie užkulisiniai sandėriai su prezidente? Jos žodis buvo tikrai labai svarbus formuojant Vyriausybę ir joje yra žmonių, kurie nežinia, ar yra palankesni ir didesniu autoritetu laiko S.Skvernelį, ar prezidentę“, – teigė R.Urbonaitė.

Su „valstiečių“ rinkimų pažadais atsitiko panašiai. Nors Vyriausybės programa šįkart ruošta naudojant partijos programą kaip šabloną, daug kertinių nuostatų iš jos dingo. „Partijos programa buvo konkretesnė nei Vyriausybės programa. Vyriausybės programoje prirašyta per daug abstraktybių, net kultinių pasakymų apie progresinius mokesčius, kurie bus įvedami, kai pasikeis visuomenės nuotaikos, nors visuomenė jau dabar už progresinius mokesčius, bet ji nepasitiki jų teisingu perskirstymu. Vyriausybės programoje mokesčių politika liko visiškai neaiški ir daug kas klausia, kas dabar bus, nes Stasio Jakeliūno viso kalbos atrodo trinamos lauk. Jau nekalbėsiu apie tokias frazes, kaip ekologinės dorybės ir kitas sunkiai suvokiamas tezes. Nors „valstiečiai“ savo programą buvo pavadinę „Darni Lietuva“, būtent darnos Vyriausybės programoje liko mažiausia“, – teigė R.Urbonaitė.

Sudegti gali akimirksniu

Politologė R.Urbonaitė tikina, kad šie metai buvo išskirtiniai, nes naujo Seimo sudėties tiksliai nuspėti turbūt pirmą kartą nepavyko nė vienam politologui, tačiau tai dar nereiškia, kad žmonės šiuos metus ilgai atsimins kaip pergalingus. „Žmonių atmintyje šie metai arba bus tie, kai pagaliau atėjo tie, kurie tikrai kažką nuveikė žmonių labui, arba tai bus metai, kai į valdžią atėjo tie, kurie labai smarkiai nuvylė. „Valstiečiams“ daug svarbesni nei šie bus ateinantys metai, nes tuomet jie turės įrodyti, kad tikrai yra „gelbėtojai“, arba antro šanso jie niekada nebegaus“, – sakė ji.

Žmonės Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai, pasak politologės, nebus atlaidūs ir partijos lyderių reitingai nėra tefloniniai, greičiau atvirkščiai, visuomenė gali labai greitai ir labai jautriai reaguoti į kiekvieną slystelėjimą. Ir laiko visuomenė „valstiečiams“ duoti nenusiteikusi. Gruodį jau ir oficiali statistika skelbia, kad emigraciją pasirinko 1000 000 piliečių.

„Iššūkiai yra labai aiškūs. Statistikos departamento duomenys juos labai aiškiai rodo: katastrofiškai senėjanti visuomenė, didžiulė emigracija ir biudžetas tokio dydžio, kaip Latvijoje, kurioje gyvena trečdaliu mažiau gyventojų. Ši valstybė yra valtis, kurioje yra labai daug skylių. Ir skylių tautiniu kostiumu neužkamšysi. O jų neužkamšius, nepavyks niekas. Vyriausybei dabar reikėtų labai stipriai sustyguoti prioritetus, kad mes pradėtume taisyti didžiąsias skyles. Kol kas to prioritetų plano nesimato. Yra tik mintys apie tautinius kostiumus vaikams, kurių tėvai ne visada įstengia nupirkti jiems žieminius batus“, – sakė politologė.

Kliūtimi susitarimams dėl esminių sprendimų gali tapti ne kas kita, o vidinės Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos dvikovos. Pirmiausia, žinoma, tarp S.Skvernelio ir R.Karbauskio. „R.Karbauskis dabar viską žino ir komentuoja viską – netgi tai, kas yra premjero reikalas. Tuo tarpu S.Skvernelis eina iš paskos. Turėti didžiausią frakciją Seime ir į paribį nustumti net Seimo pirmininką, vadovaujant viskam iš Kultūros komiteto pirmininko kėdės, nepakanka. Dar labai svarbus bus santykis tarp Seimo, Vyriausybės ir prezidentūros. Atrodo, kad kol kas prezidentė geresnius santykius turi su Vyriausybe, ji užsiėmusi globėjišką poziciją, laukia iš jos progreso, o Seimą jau šiemet keliskart apliejo kibiru šalto vandens. Įdomu, ar nekils įtampų tarp šio trikampio. Kuo daugiau Seime bus nekoordinuoto darbo ir bandymų įvesti diktatą, tuo daugiau bus įtampų su prezidente“, – teigė R.Urbonaitė. Pasak jo, kol kas aiškiai dominuoja R.Karbauskis, tačiau tai dar nereiškia, kad S.Skvernelis neturi potencialo perimti iniciatyvą.

Šaltinis: 15min.lt

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu