Prisiminkime Dr. Juozą P. Kazicką (1918.04.16 - 2014.07.09), Kazickų Šeimos Fondo įkūrėją, kuris būtų šventęs savo 99-ąjį gimtadienį. Susikaupkime maldai, kartu su jo vyriausiojo sūnaus Juozo M. Kazicko atminimo žodžiais Tėveliui:
„Galima paklausti: „Ką mes šiandien iš čia išsinešim?“
Ypatingą gyvenimą.
Už nesuskaičiuojamų dosnumo ir gerumo poelgių, už daugybės nuotykių ir žygių, sėkmių ir nesėkmių, kurie reiškėsi kaip išoriniai mano Tėvo gyvenimo veiksniai, slypėjo ir vidiniai principai, kuriais jis valdė savo gyvenimą. Visad bandžiau suprasti, kaip tokios kuklios kilmės vyras sugebėjo užkopti į tiek kalnų, užmegzti tiek ryšių ir pakeisti tiek daug gyvenimų.
Ir galvoju, kad supratau, kaip.
Už proto, išmanumo ir žavesio slypėjo mano Tėvo supratimas apie kilnumo svarbą. Nėra jokios abejonės, kad mano Tėvas buvo kilnus žmogus, tačiau kalbu ne apie tai. Jis suprato, kaip svarbu su žmonėmis elgtis kilniai. Tėvas sugebėdavo pasiekti, kad žmonės šalia jo pasijustų esą ypatingi, nesvarbu, kokiose gyvenimo aplinkybėse jie būtų atsidūrę. Kalbėdamas su jaunimu, jis suprato, kad kiekvienas žmogus trokšta būti padrąsintas, jog kiekvienas iš jų yra pajėgus įgyvendinti savo siekius. Tiems, kam mažiau sekėsi, jis pagelbėdavo nutiesti kelią. Jis vertino talentą, koks slaptas jis bebūtų. Visa savo galia jis palaikė siekiančius. Ir niekada nežlugdė entuziazmo, tačiau įspėdavo apie neatsargumą. Visiems sutiktiems valingai padėjo keliauti jų gyvenimais. Jis buvo puikus gyvenimo instruktorius, pakeliantis tave į aukštesnį lygį, nes tikėjo tavimi, nes gerbė tave, tikėdamas tavo paties tikėjimu ir tavo jėgomis. Ir aš tai vadinčiau meile.
Kai atsitiktiniai žmonės sutikdavo Tėtį... prezidentai ir verslo magnatai, jie pamatydavo, kad tai buvo intelektualus, gailestingas ir kilnus žmogus. Ir visada jis buvo gerbiamas.
Tėtis žinojo, kad žmogumi galima pasitikėti tik tada, jeigu jis visiškai vadovaujasi Dievo principais, o labiausiai principu: mylėk savo artimą kaip pats save. Jis buvo radęs gyvenimo meilę, meilę šeimai, meilę draugams, amžiną dėkingumą Dievui, Mylinčiam Tėvui, už tai, kad Jis apdovanojo šiomis malonėmis.
Taigi, kai aš bandau žvelgti gilyn – kas slypi už visų prisiminimų, kuriuos sūnus tegali turėti apie savo tėvą, dėkoju Tėčiui labiausiai už tai, kad jis išmokė mane suprasti, jog nepaisant asmeninės sėkmės ir galybės, kurias žmogus pasiekia gyvenime, arba atvirkščiai, nepaisant to, kokiu netikėliu save laiko, niekas Dievo akyse nėra taip svarbu kaip tai, kaip jis elgiasi ir kaip rūpinasi savo artimu. Tėtis besąlygiškai mylėjo gyvenimą ir aplink save esančius žmones. Ir toji meilė, be abejonės, buvo stipriausia jo gyvenimo dalis.
Niekas nebuvo žemesnis už jį, ir jis niekada nematė savęs esant aukštesniu už kitą. Jis buvo Viešpaties tarnas be apsimetinėjimo, tarnas, kuris nepamokslavo Dievo žodžių, bet kuris pagal juos gyveno.
Jis buvo nepaprastas žmogus, didis pavyzdys mums visiems. Man garbė būti jo sūnumi. Dėkoju Jums už galimybę išreikšti Jums mano jausmus apie šį nuostabų, daugiapusį, tačiau paprastą ir kuklų žmogų.
Dėkoju dar kartą, kad esate kartu su mumis, jo šeima, - šeima, kurios dalimi ir Jūs dabar esate. Mes visi pasiilgsime šio ypatingo žmogaus, bet džiaugsimės prisiminimais, mintimis apie jį; taip pat ir kilnumo bei meilės pamokomis, viso to, ko jis mokė mus savo pavyzdžiu.“
Skirta Juozui P. Kazickui (1918.04.16 - 2014.07.09), Šventosios Trejybės Katalikų bažnyčia East Hampton, New York, JAV 2014.07.14.
KFF archyvo informacija
