Čikagos meras Rahmas Emanuelis yra toks atsidavęs demokratas, koks tik mūsų šalyje begali būti. Tačiau tam, kad laimėtų antrąjį rinkimų turą ir išvengtų gėdingo pralaimėjimo, jam teks į savo pusę patraukti tą nedidelę dalį respublikonų, kurie yra šiame mieste.
Emanuelis kol kas savo perrinkimų strategijos atvirai netransliuoja, tačiau jau praktiškai visur matomi ženklai, kad jis bando pasikliauti partija, kurios opozicijoje buvo visą savo karjerą. Ilgametis mero bičiulis gubernatorius Bruce’as Rauneris dirba užkulisiuose, kad padėtų savo draugui, o respublikonų senatorius Markas Kirkas šį mėnesį perspėjo, kad jei Emanuelis nebus perrinktas Čikaga taps naujuoju Detroitu. Naujausia paties Emanuelio strategija atrodo kaip paimta tiesiai iš Mitto Romney strateginio plano: jis apkaltino savo atvirai liberalų oponentą Jesusą Garcią, kad šis neva nori pakelti mokesčius čikagiečiams, mat palaiko $1,9 milijardų vertės išlaidų programas.
Keli didžiausi finansiniai Emanuelio rinkimų kampanijos rėmėjai yra konservatyvūs respublikonai, kurių tarpe yra ir rizikos investicijų fondo valdytojas Kenas Griffinas, didžiausias Romney rėmėjas investuotojas Muneeras Satteras, kuris per pastaruosius metus aukščiausiems respublikonų kandidatams remti (šiuo metu jis remia Jebą Bushą) išleido daugiau nei $1 milijoną.
„Tie sluoksniai, kuriuose sukasi Rahmas, visada buvo pakankamai skirtingi, mat jis visada turėjo daug stiprių ryšių, – sako Tomas Bowenas, buvęs Emanuelio politinis direktorius. – Rahmo rėmėjai yra labai įvairūs: jis pinigų gauna iš Keno Griffino, didžiulio Raunerio rėmėjo, tačiau lygiai taip pat jį finansuoja ir Michaelas Sacksas, ryškus prezidento Obamos rėmėjas.“
Antrasis rinkimų ratas žada būti vidine demokratų partijos kova tarp nuosaikiojo Volstrito sparno ir populistinių lokaliai orientuotų liberalų. Emanuelio remiamos švietimo reformos, pastangos reformuoti miesto pensijų sistemą ir ryšiai su turtingais rėmėjais iš finansų paslaugų sektoriaus paverčia jį lengvu taikiniu kairiesiems. Nors progresyvistams ir nepavyko pateikti geriausio kandidato, Garcia pasirodė besąs stipresnis oponentas nei tikėtasi ir rimtai pretenduoja tapti pirmuoju meru lotynoamerikiečiu Čikagos istorijoje.
Tai, kad Garcia turi realų šansą tapti kitu Čikagos meru, prieš kelis mėnesius būtų neįsivaizduojama. Progresyvistai jo pakankamai rimtu kandidatu nelaikė ir ypatingai troško Čikagos mokytojų sąjungos prezidentės Karen Lewis, tačiau jai dar nepriėmus galutinio sprendimo buvo diagnozuotas smegenų auglys. Tuomet jiems rimčiausiu kandidatu ėmė atrodyti Bobas Fioretti, tačiau jis nebuvo patrauklus mažumoms, kur opozicija Emanueliui yra pati stipriausia. Mažai kam žinomas Garcia buvo savotiškas paskutinis variantas, tačiau kai Emanuelis pirmame raunde surinko vos 46 procentus balsų, liberalų opozicija rimtai susitelkė Garcios užnugaryje, kad išstumtų dabartinį merą iš posto.
Dabar, kai artėja antrasis rinkimų ratas, unikali Čikagos rinkimų sistema įgalina respublikonus. Skirtingai nuo kitų didžiųjų miestų, Čikagos mero rinkimai oficialiai yra nepartiniai, net kai abu kandidatai yra demokratai. Iš proceso panaikinat partinius pirminius rinkimus siekiama aktyvuoti viduryje esančius, neapsisprendusius ar tarp partijų laviruojančius asmenis. Štai ir rinkimuose į valstijos Atstovų rūmus, kur dėl vieno posto kovojo keli demokratai, kai kurie jų daugumą laimėti sugebėjo į savo pusę patraukę respublikonus. Emanuelio oponentas yra toks liberalus, kad meras turi galimybę užsitikrinti persvarą priviliojęs respublikonų balsų.
Kad būtų garantuotas savo sėkme, jam reikia pagerinti savo pozicijas keliuose frontuose, ypač tarp afroamerikiečių rinkėjų, kurie iki šiol merui neatleidžia mokyklų uždarymo ir nesugebėjimo suvaldyti nusikalstamumo ir smurto protrūkio pietinėje miesto dalyje. Nepaisant paties prezidento Obamos vizito ir išreikšto palaikymo, Emanuelis juodaodžių dominuojamose rinkimų apylinkėse surinko vos 43 procentus, o Garcia – 26 proc. Nuo to laiko iškilūs juodaodžių lyderiai, tame tarpe ir trečiosios vietos laimėtojas Willie Wilsonas bei dvasininkas Jesse Jacksonas išreiškė paramą Garciai.
Nors ryškiai demokratiniame mieste respublikonai yra neretai pamirštama rinkėjų grupė, tačiau tokiose apylygėse lenktynėse jų balsas gali būti lemiamas. Juodaodžiai sudaro trečdalį visų rinkėjų, o respublikonai – penktadalį. Tas penktadalis, daugiausia pasiturinčių rinkėjų, nekenčia Garcios buvusios veiklos (bendruomenių organizatoriaus), jo ryšių su mokytojų sąjunga ir didesnių išlaidų palaikymo.
Emanueliui trenka sunki užduotis priversti į rinkimus ateiti būtent šį penktadalį ir padaryti tai, neatitolinant nuo savęs labiau progresyvių rinkėjų. Tai jo vienintelis šansas.
