Vis dėlto nepaprastai įdomus dalykas yra toji žmogiškoji „logika“ ir ypač – politinė „logika“. Gali savo šalies teritorijoje ir už jos ribų išžudyti milijonus, ar bent jau tūkstančius žmonių, sutrypti pagrindines tarptautines normas, jau nekalbant apie pasirašytus susitarimus, įsiveržti į svetimas šalis ir okupuoti jų teritorijas – ir dėl to per daug nenukentėsi. Ne, nesakau, kad tau visiškai nieko nebus – tau už tai papriekaištaus ir įtikinės liautis, galbūt tavo šalį išbrauks iš kokios nors tarptautinės organizacijos (tačiau ne iš visų, ir net ne iš pačių svarbiausiųjų), tavo šaliai (bet ne asmeniškai tau!) galbūt net uždės sankcijas, tačiau su tavimi ir toliau ves derybas, priiminės tave prestižiniuose tarptautiniuose forumuose, galbūt net su tavimi sudarys kokias nors sąjungas prieš bendrus priešus (kuriuos, beje, tu pats ir suformavai) ir spaus tau ranką. Tą pačią, kuri nekaltų žmonių krauju yra sutepta ne iki riešo, ne iki alkūnės, ir net ne iki peties... Viename žmoguje yra apie penkis litrus kraujo, tad patys paskaičiuokite, kiek kartų kiekvieną diktatorių galima būtų išmaudyti (ar nuskandinti) jo aukų kraujyje. Tik įsivaizduokite, spausti tą ranką, vietoj to, kad ją užlaužtume ir nutemptume jos savininką pirmiausia į teismą, o paskui – ir pas budelį. Šis scenarijus irgi įmanomas, tačiau tik tada, jei suįžūlėsi tiek, kad veršiesi kariauti su tais, kurie yra ne tavo nosiai. Tuomet tai taip, o kol kas, kiek bežudytum visus kitus, tu vis tiek liksi „derybų partneriu“. O svarbiausia, kad būtent akyse tų, kurie yra ne tavo nosiai, kurie visai nesunkiai galėtų tau atseikėti pagal nuopelnus (net be karo – tiesiog areštavę tave pirmame pasitaikiusiame forume!), ir kurie, nepaisant visko, nuolatos kartoja aukštas frazes apie teisingumą, žmogaus gyvybės vertę ir visų lygybę prieš įstatymą.
Tačiau jei nužudai ne milijonus ir net ne tūkstančius, o vos vieną žmogų, tuomet požiūris į tave yra visai kitas. Tave persekioja policija – ir tam net nereikia, kad tavo auka būtų policininkas ar koks nors jam artimas žmogus. Gal derybas su tavimi ir vykdys, bet tik tam, kad tu paleistum įkaitus ir pasiduotum, o ne sakys, kad, štai, jei daugiau nieko nebenužudysi, tada tau visi viską atleis ir pamirš. Jei tu, savo ruožtu, derybose pareikalausi lėktuvo ir milijono dolerių, tai derybos baigsis tą akimirką, kai tavo galva atsidurs policijos snaiperio taikiklyje. Bet kokie derybininkų pažadai bus skirti tam, kad tai kuo greičiau įvyktų, o ne su ta mintimi, jog kažkas iš tiesų imsis tuos pažadus pildyti. Nieks nesugalvotų pasakyti žmogėnui, nužudžiusiam kaimyno žmoną ir užėmusiam jos kambarį: „Gerai, jei nežudysi dar ir vaikų, gali čia įsikurti. Ir nors juridiškai mes šio kambario nelaikome tavo nuosavybe, mes pasakysime tavo kaimynui, kad jis nebandytų tavęs iš čia išguiti jėga.“ Vieno ar saujelės žmonių žudikui nėra jokių kitų alternatyvų, tik areštas ir įkalinimas (šiais perdėtai humaniškais laikais apie mirties bausmę dažniausia begalima tik pasvajoti) arba žūtis vietoje, jei jis sugalvoja priešintis – skirtingai nei milijonų ar tūkstančių žmonių žudikui.
Tačiau pačios didžiausios įdomybės prasideda tuomet, kai šie du variantai susikerta. T.y. kai žudikas yra valstybės galva, tačiau iš daugybės tūkstančių savo aukų vieną jis nužudo ne taip, kaip „priklauso pagal statusą“ (pasiųsdamas armiją), o kaip eilinis nusikaltėlis. Tegu jis tai padarė ne pats, o pasiuntęs samdomus žudikus – esmės tai nekeičia. Pabrėšiu, kad Litvinenkos nužudymas – tai grynų gryniausias nusikalstamumas, o ne specialiųjų tarnybų operacija, nepaisant to, kad jos į tai buvo įsipainiojusios. Lygiai taip pat, kaip bankininkas, vagiantis pinigus iš savo paties banko yra grynasis nusikalstamumas, o ne banko operacija. „Šnipų žaidimų“ taisyklėse, kuriomis remiasi daugiau mažiau civilizuoto pasaulio specialiosios tarnybos, draudžiama agentams žudyti vieni kitus bei politinius oponentus (savaime suprantama, kad tai negalioja teroristams). Bet svarbiausia yra tai, kad bet kokios specialiųjų tarnybų operacijos turi tarnauti valstybės interesams, o ne privatiems asmenims (tebūnie ir užimantiems vyriausybinius postus), siekiantiems nuslėpti savo mafijozinius reikaliukus.
Ir tada išeina taip, kad tokiam žudikui spausti ranką jau kažkaip ir nepatogu. Ir vėlgi, nepatogu ne dėl ranką spaudžiančiųjų požiūrio, vertybių ar įsitikinimų. Jie patys juk seniai puikiai žino, kad turi reikalų su nusikaltėliu. Nepatogu tik dėl to, kad dabar apie tai žinos ir visi kiti. Jei atvirai, tai visi kiti tai irgi jau seniai žinojo. Žmogžudystė buvo tokia įžūli ir demonstratyvi, kad nesuprasti, kas yra užsakovas, buvo paprasčiausiai neįmanoma. Tačiau kai apie tai yra pranešama oficialiai, tai ranką žmogžudžiui spausti jau kažkaip ne comme il faut, ypač, jei laikai save džentelmenu. Ypač, kai tas žudikas yra dar ir vagis, bei, galimai, pedofilas.
Ir ką tokiu atveju daro džentelmenai? Tie patys, kurie „niekada niekada niekada nebus vergai“? Tie patys, beje, kurie kadaise toli gražu nepaniekino sąjungos su blogiausiu iš žmonijos istorijos žudikų – Stalinu (Leninas, o vėliau ir Pol Potas, jį pralenkė žiaurumu, tačiau atsiliko aukų skaičiumi: vienam pritrūko laiko, kitam – populiacijos). Žinoma, kai susiklosto tokia situacija, jog Stalino armija yra toli, o Hitlerio – jau labai arti, tą galima dar kažkaip suprasti ir pateisinti. Tačiau nepateisinama tai, kad tuomet, kaip Britanijai jau nebegrėsė joks pavojus, ji išdavė šiam žudikui tūkstančius rusų antikomunistų, kurie pas ją ieškojo prieglobsčio. Teisingai – jie daro viską, kad visiems akivaizdi tiesa nebūtų įvardinta. Litvinenkos nužudymo bylos tyrimui buvo kliudoma devynerius metus, o britų valdžia net neslėpė, kad daro tai dėl vienintelės priežasties – nes nenori pyktis su žudiku. Ir tikrai ne todėl, kad toks konfliktas NATO narei, turinčiai branduolinį ginklą, būtų mirtinai (ar apskritai kaip nors) pavojingas. Net ekonomikos srityje jiems niekas negrėsė, mat į Rusiją (dar tais laikais, kai apie sankcijas niekas nė nebūtų pagalvojęs) keliaudavo mažiau nei 2 % Didžiosios Britanijos užsienio prekybos apyvartos (į ES – 52 %, į JAV – 10 %, į Kiniją – 6 %). Vadinasi, nėra nė menkiausio pateisinimo menkystei ir bailumui, kuriuos pademonstravo ponai džentelmenai, reaguodami į Britanijos piliečio (kuriam Britanija suteikė prieglobstį ir garantavo saugumą – beveik kaip Ukrainai pagal Budapešto memorandumą) nužudymą Britanijos sostinėje, branduolinio teroristinio akto metu.
Tačiau galiausiai nuo nebaudžiamumo apsvaigęs žudikas, kaip dažniausiai ir nutinka, pats nusprendė pradėti pyktis. Ir tada paaiškėjo, kad visas pyktis, taip kruopščiai sušluotas ir slėptas po kilimu, lygiai taip pat sėkmingai buvo ištrauktas atgal. Ir tūkstančių žmonių (Ukrainoje, Gruzijoje, Čečėnijoje) žudiką galima oficialiai pavadinti vieno žmogaus žudiku (ir tegu niekieno neglumina žodis „greičiausiai“, pateiktas oficialiose išvadose – viešuose svarstymuose, skirtingai nuo baudžiamojo teismo, šis žodis reiškia kaltę, o ne tai, kad nepavyko jos įrodyti). Ir iš karto, „kaip sutapimas“, po to sekė BBC dokumentinis filmas „Slapti Putino turtai“, iš kurio mes sužinojome, kad net ir Amerikos vadovybė „daugybę metų“ žino, kad Putinas yra korumpuotas. Ką jūs pasakysite, koks netikėtumas!
Tačiau pabaigti optimistine gaida šio pasakojimo nepavyksta. Jau po visų šių atskleistų dalykų, visas būrys britų diplomatų ragino neįvesti Rusijai naujų sankcijų už Litvinenkos nužudymą. Tokios pat nuomonės laikosi, kaip atskleidė YouGov apklausa, ir 41 % britų (už sankcijas pasisako vos 24 %).
Pabrėšiu, kad Litvinenkos nužudymas – tai grynų gryniausias nusikalstamumas, o ne specialiųjų tarnybų operacija, nepaisant to, kad jos į tai buvo įsipainiojusios. Lygiai taip pat, kaip bankininkas, vagiantis pinigus iš savo paties banko yra grynasis nusikalstamumas, o ne banko operacija.
O jau kiek kartų pasitvirtino visuotinė taisyklė, kad niekšybė ir bailumas nepasiteisina ne tik iš moralės, bet ir iš pragmatizmo perspektyvos. Ak, kad kas nors jiems į anglų kalbą išverstų: „Jei geri su vagimis, saugok savo piniginę, jei eini purvinu keliu, būtinai susitepsi kojas“. Šių eilučių autorius – žymus rusų poetas ir vertėjas, sovietmečio disidentas ir pogrindinės prieš sistemą kovojusios roko grupės „Nautilus Pompilius“ dainų tekstų kūrėjas bei prisiekęs ir aršus putiniškos Rusijos priešininkas Ilja Kormilcevas. Jis, beje, irgi mirė Londone nuo netikėtai ir labai agresyviai išsivysčiusio vėžio, nugalabijusio jį vos pora mėnesių po Litvinenkos mirties. Sutapimas?
Jurijus Nesterenka
#Litvinenka
