Daugiau 
 

Raudongalviai

02/05/2016 Aidas
nesterenka-981

Gruodžiui baigiantis mes tapome niekšiško žodžio laisvės suvaržymo ir represijų už paprasčiausią pasidalinimą socialiniuose tinkluose patikusiu įrašu liudininkais. Pasidalintame įraše nebuvo nieko siaubingo – nei vaikų pornografijos, nei terorizmo propagandos, o tik satyriškas animacinis filmukas. Spėkite, kokioje šalyje tai įvyko? Suklydote. Šįkart ne Rusijoje, nors ten kažkas panašaus vyksta kasdien. Tai įvyko mūsų Amerikoje. Laisvų ir drąsių žmonių žemėje, kurgi ne.

Tik, žinoma, pas mus, skirtingai nei Rusijoje, tuo užsiima ne vyriausybė. Vis dėlto mes čia turime Pirmąją pataisą. Čia tokiais dalykais užsiima privačios ir visuomeninės organizacijos. Jos, aišku, nieko negali pasodinti į kalėjimą (vėlgi, skirtingai nei kai kur), tačiau jos gali atleisti iš darbo, nutraukti sutartį, neįtraukti į savo gretas, išbraukti iš gretų, atšaukti pakvietimą. Kas gi gali uždrausti, pavyzdžiui, Šiaurės rytų mokslo ir skepticizmo konferencijos (NEECSS) organizatoriams spręsti, ką kviesti į ją, o ko – ne? Tačiau atšaukti anksčiau pateiktą kvietimą žymiam mokslininkui, ateizmo, racionalaus mąstymo ir žodžio laisvės propaguotojui Richardui Dawkinsui, kuris, šiaip jau, turėjo tapti tos konferencijos žvaigžde?

Organizatorių nesustabdė net finansiniai nuostoliai, mat jei šiame mokamame renginyje nebus Dawkinso, nemažai žmonių nebemato prasmės jame dalyvauti; jie tiesiog „dosniai“ pažadėjo sugrąžinti pinigus už bilietus nebenorintiems atvykti. Savaime suprantama, jei kokia nors organizacija nepriima Dawkinso, tai yra smūgis tikrai ne šio iškilaus mokslininko, o minėtosios organizacijos reputacijai. Tačiau problema yra kur kas platesnė nei pati NECSS. Visuomenė, kurioje tokie dalykai yra įmanomi ne šiaip kokioje nors marginalioje totalitarinėje sektoje, o, ten, kas atrodė kaip mokslininkų ir ateistų (kurie jau pagal apibūdinimą turėtų būti laisvo mąstymo išpažinėjai ir gynėjai bei ideologinių dogmų priešininkai) organizacija – tai sunkiai serganti visuomenė, kuri neturi teisės vadintis demokratine. (Šioje vietoje turbūt tektų pastebėti, kad jei jau mūsų visuomenė serga, tai rusų – jau seniai mirusi ir supuvusi, tačiau, vėlgi, tai nėra tas pavyzdys, kuris mus turėtų guosti).

Niekingas NECSS pasiteisinimas skamba taip: mums žodžio laisvė labai svarbu, tačiau mes negalime pakęsti, kad dr. Dawkinsas palaiko „ypatingai įžeidžiančią vaizdo medžiagą, skatinančią nereikalingus konfliktus ir pilną neapykantos“. Tiesiog nuostabu – sakytumei, tiesiai iš Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso 282 straipsnio! Jau nekalbant apie tai, kad tai iš viso ne jų reikalas. Minėtoji vaizdo medžiaga niekaip nėra susijusi su konferencija – Dawkinsas joje pristatyti rengėsi visai ne ją, o kitas temas. Bent jau teoriškai, renginio organizatoriams turėtų mažiausiai rūpėti mokslininko asmeninis gyvenimas ir su jų renginiu nesusijusios jo pažiūros, tačiau taip nėra. Ir tai toli gražu ne pirmas atvejis, kai Vakaruose imamasi represijų už socialiniuose tinkluose išsakytą asmeninę nuomonę – jau nekalbant apie daugybę politinės cenzūros, daromos pačių socialinių tinklų moderatorių, atvejų (čia ypatingą iniciatyvą rodo Facebook – kaip tik todėl aš šiame tinkle neturiu paskyros ir raginu kitus pasekti mano pavyzdžiu). Tačiau grįžkime prie Dawkinso atvejo: kas gi tokio siaubingo buvo tame jo pasidalintame animaciniame filmuke?

Filmukas vadinasi „Feministės myli islamistus“ (Feminists Love Islamists) ir jį nesunkiai rasite internete. Kai tik sužinojau apie puolimą prieš Dawkinsą (atšauktą NECSS kvietimą į konferenciją lydėjo pikti straipsniai kairiojoje ir feministinėje žiniasklaidoje), aš iš karto šį filmuką paskelbiau savo vaizdo tinklaraštyje su raginimu kuo plačiau jį platinti – ką darau visuomet, kai tik sužinau, kad už kokią nors informaciją kažkas susilaukia grasinimų ar represijų. Ir nors pats filmukas manęs ypatingai nesužavėjo – juk tikrai ne visos feministės yra tokios kvailos baidyklės, kokia pavaizduota filmuke, ir ne visos jos (priešingai nei islamistai) yra nepakenčiamos ir agresyvios ar, prisidengdamos „diskriminacija“, siekia gauti privilegijų, jokios neapykantos (netgi pateisinamos) filmukas neskatina – jis paprasčiausiai išjuokia. Iš tiesų reikia turėti tikro sovietinio cenzoriaus sąmonę, kad jame įžiūrėtum tą patį, ką NECSS atstovai. Tačiau kai pradėjau labiau gilintis į viso šio reikalo detales, viskas atsiskleidė tikruoju gražumu.

Pasirodo, Dawkinsas iš karto prasitarė, kad, dalindamasis filmuku, mąsto ne apie visus feminizmo šalininkus (kurių gretoms jis priskiria ir save, galvoje turėdamas, žinoma, konstruktyvųjį feminizmą, kovojantį už lyčių teisių lygybę, o ne moterų privilegijas prieš vyrus), o apie destruktyvią jų mažumą. Tačiau svarbiausia – šis filmukas iš tiesų buvo skirtas ne visoms feministėms, o vienai konkrečiai! (Dawkinsas, dalindamasis šiuo įrašu, to nežinojo, kaip ir aš). Atrodytų, feministės tuo turėtų džiaugtis? Priešingai! Dawkinsas dabar yra kaltinamas tuo, kad pasidalindamas minėtu įrašu (pabrėšiu, kad jis neminėjo jokių vardų ar kitų asmeninių duomenų) jis pastatė į pavojų nekaltos vyriškojo šovinizmo aukos gyvybę, mat ji dabar gauna tūkstančius grasinimų nužudyti ir išprievartauti!

Tokio lygio absurdą esu sutikęs tik sovietinėje ir rusiškoje propagandoje. Iš tiesų, filmukas užsibaigia islamisto ir feministės dialogu: „Tai tu nieko prieš, jei aš tave išprievartausiu? – Kvailiuk, jei prievartauja musulmonas, tai nėra išprievartavimas!“ – tačiau sunku įsivaizduoti vyrą, kuris tai traktuotų kaip kvietimą imtis veiksmų prieš animacinio filmuko personažo prototipą. Ir juo labiau – kuris susigundytų realiai imtis tokio siaubingo poelgio. Aš iš karto supratau, kad kaltas čia tikrai ne filmukas, tad nusprendžiau daugiau pasidomėti šiuo reikalu. Ir štai ką sužinojau.

Dawkinsas dabar yra kaltinamas tuo, kad pasidalindamas minėtu įrašu (pabrėšiu, kad jis neminėjo jokių vardų ar kitų asmeninių duomenų) jis pastatė į pavojų nekaltos vyriškojo šovinizmo aukos gyvybę, mat ji dabar gauna tūkstančius grasinimų nužudyti ir išprievartauti!

2013 metų balandį Kanadoje, Toronto universitete, vyko paskaita, organizuota Kovos už vyrų teises judėjimo. Rami ir tvarkinga, niekam netrukdanti paskaita vyko vienoje iš universiteto auditorijų, į kurią niekas varu varomas nebuvo. Į pastatą įsiveržė agresyvių fanatikių gauja (kitaip nė nepavadinsi), ir bandė nutraukti paskaitą, pradžioje neapykantą prieš vyrus skatinančiomis skanduotėmis, o paskui – ir aktyvuojant priešgaisrinę signalizaciją. „Diskusija“ tarp kovotojų už vyrų teises ir lyčių šovinisčių, manančių, kad teisės (įskaitant teisę išsakyti savo nuomonę ir poziciją) gali priklausyti tik joms, prasitęsė jau gatvėje. Šovinisčių tarpe smarkiai iš viso būrio išsiskyrė viena itin agresyvi ir visomis to žodžio prasmėmis baisi persona ryškiai raudonai dažyta galva (iš tolo švietė ne tik plaukai, bet ir skruostai), rėkusi tokias frazes, kad jų ne tik kad neišversi, bet ir viešai nepaskelbsi, nes normaliems žmonėms tai daryti yra gėda. Pasakysiu tik tiek, kad kas antras žodis buvo keiksmažodis. Labiau atstumiančią, šitaip šlykščiai besielgiančią moterį sunku įsivaizduoti, net prisiminus bendravimo su sovietinių laikų pardavėjomis patirtį. Filmuota šio susidūrimo medžiaga iš tiesų sulaukė tūkstančių pasipiktinusių komentarų, tarp kurių, taip, buvo ir grasinimų nužudyti ar išprievartauti. Tokie komentarai juos parašiusiems garbės nesuteikia, tačiau juokinga ir absurdiška juos priimti už gryną pinigą, juolab, kad nuo minėto įvykio praėjo trys metai ir neįvyko nieko, kas galėtų paliudyti, kad tai buvo kažkas daugiau nei neapykantos pilni apsižodžiavimai internete. Tačiau, teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad dauguma komentatorių be jokios neapykantos, o racionaliai rašė, kad palaiko lyčių lygybę, o tokios idiotės vyrų nekentėjos kaip ši tik diskredituoja feminizmą. Toliau gilinantis palaipsniui atsiskleidė anksčiau jos išsakyti komentarai, pradedant tuo, kad jai nusispjaut ant visų vyrų, kurie nutraukė savo gyvenimus savižudybe, ir baigiant tuo, kad rasizmas gali būti tiktai baltasis (matyt, dėl to filmuke atsirado pareiškimas, kad „jei prievartauja musulmonas, tai ne prievartavimas“).

Ir štai ši kvaila, piktybiška, absoliučiai nepakanti kitų žmonių teisėms ir laisvėms įžūli boba, iš tiesų kurstanti konfliktus ir neapykantą, po 3 metų nuo šio jos „žygio“ apsireiškia kaip nekalta intelektualo Dawkinso auka. Taip, Dawkinso, visuomet pasisakiusio už sveiką protą ir logiką, kuriam (o ne tai poniutei) dabar yra bandoma užkimšti gerklę. Jos vardą norint galima susirasti, tačiau jos gynėjos, „bijodamos dėl jos saugumo“, ją įvardina paprasčiausiai „raudonplauke“ (angl. readhead). Taip, tiesiogiai terminas „raudongalvė“ yra kur kas tikslesnis, nes į jį telpa kur kas daugiau nei plaukų spalva.

Kairieji ir visi jų totalitariški sąjungininkai – iš islamistinės, juodaodžių, feministinės, „žaliųjų“ stovyklų – tai yra tokie patys „raudonieji“, kaip ir buvusi Sovietų Sąjunga, kur karas – tai taika, laisvė – tai vergija, o nežinojimas – tai galia. O baisiausia yra tai, kad šitoks sovietinis supratimas yra persmelkęs mūsų universitetus ir mokslo įstaigas. Tas įstaigas, kurios turėtų būti pirmose eilėse kovojant su realybe, kurioje logiką keičia isterija, o tiesą – ideologija.

Labai paradoksalu, tačiau, regis, iš tiesų laisvi Amerikoje esame tik tie, kas čia patekome iš buvusio sovietinio bloko šalių (tik nesupainiokite mūsų su tais, kurie nostalgiškai laikosi įsikabinę iliuzinės praeities ir aklai tiki rusų propaganda). Mums svetimas perdėtas anglakalbių politinis korektiškumas, siekiantis idiotiškas aukštumas, tačiau Amerikoje mums nebaisi ir Rusijos bei panašių šalių cenzūra. Dar daugiau, pagyvenę anoje sistemoje mes išsiugdėme tam tikrą imunitetą sovietmečio mąstymui ir mentalitetui bet kokiose jo formose. Gaila tik to, kad patys vieni mes Amerikos neišgelbėsime.

Jurijus Nesterenka

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu