Daugiau 
 

Romo Kalantos auką prisimenant

05/15/2015 Aidas
lt-culture-1

Gegužės 14-oji, 1972 m. Kaune pasklinda gandas, kad miesto sode susidegino jaunuolis. Kodėl - nežinia... Po kurio laiko pradeda aiškėti, kad jo motyvai - panašūs kaip Jano Palacho, jauno istoriko, prieš trejetą metų susideginusio Prahoje. Tai - laisvė, laisvė bet kuria kaina...

Gegužės 15-oji, rytas. Miesto sode tuščia ir tylu, jokių pėdsakų, nė vieno žmogaus, tarsi nieko nebūtų įvykę. Apmaudi mintis – taip, nieko čia niekada nebus, pražudė save vaikinas veltui, nes mes tokie, va tokie, apspangę ir apkurtę duslioje tvankoje... Dar apžiūrėjau knygyno vitriną, akys, nors matė, bet nekliuvo už knygų pavadinimų. Išvažiavau į Vilnių.

Praėjo pora dienų, lygiai tokių pat beprasmių, ir štai lyg perkūnas iš giedro dangaus – Kaune kažkas vyksta, Kaunas verda... Nebeprisimenu, kaip ir kuo, bet atsiduriu Laisvės alėjos prieigose, minioje, nebeatpažįstamoje, įelektrintoje, niauriai žvalioje. Kelią užtveria milicininkų grandinė, bet, keista - norinčiųjų patekti į Laisvės alėją arba, pasak kauniečių, į Laisvę, - nestabdo, praleidžia.

Kodėl neinate? - klausiu pirmo pasitaikiusio. Tas niūriai burbteli - eik, pats pamatysi... Ryžtuosi, einu - turiu viską pamatyti ir patirti pats, kaip tie airių žurnalistai, kurie Olsteryje lindo į patį pragarą, nes norėjo liudyti, patirti smurtą, patys būti smurto aukomis, o ne stebėtojais iš pašalės.

Laisvė apytuštė, tik iš priekio atžygiuoja kareivių „rota“. Pirmą kartą teko išvysti sovietinius kareivukus su šalmais ir ginklais, visa ekipiruote. Šiaip jie tais, jau nutolusiais nuo pokario metais, nebekėlė atgrasos, buvo greičiau komiški su savo nudryžusia XB („clopčato bumažnaja“, nublukusio medvilninio audinio uniforma) ir klyvais kerziniais „čebatais“. Bet dabar jie atrodė jau kitaip - šalmai slėpė veidų bruožus, o atkišti, paruošti šūviams kalašnikovai nebuvo panašūs į žaislinius. Dar nieko nepadarius ir neištarus - ganėjo, matyt, atžaraus žvilgsnio, pasijutau užlaužtomis rankomis vedamas į kiemelį prie miesto sodo. Tai buvo egzekucijų vieta – suimtieji, išrikiuoti į vieną „šerengą“, visaip buvo provokuojami - patyčiomis, keiksmais, žeminimu - parodyti protestą arba bent jau užuominą, o tada į darbą buvo paleidžiami savo darbo bananai, padaryti iš gabalais supjaustyto kabelio su sunkiu metaliniu įdaru - tokiu buvo galima ir kaukolę pralaužti. Atsimenu - jų rankenos buvo kruopščiai apvyniotos izoliacija, kad neslystų smūgiuojant. Vienas toks atsirado prieš mane - žvilgsnių žaibai susidūrė kaip geležtės. Smogsiu atgal, kad ir kas būtų – žybtelėjo smegenyse, tai truko gal tik sekundės dalį. Nesmogė, atsitraukė, atitoko...

Dar prisimenu tokį Kauno gatvių Gavrošą - kokių trylikos metų paauglį, garbanotą, kaip ir jo prototipas, kuris kažkodėl čiulpė gal užgautą pirštą. Ko čia išsidarinėji, kas pirštui? „Nusideginau...“ Šito, liepsnos priminimo, užteko - užsimota buvo bananu, bet šalia stovėjęs tvirtas vaikinas užstojo - ko čia daužai vaikus, duok man. Davė - tasai susmuko, bet nepargriuvo, atlaikė...

Toliau viskas skendėja rūke - tvankūs, tamsūs, begaliniai ilgi KGB pastato koridoriai, prigrūsti areštuotojų... „Stojat, sienų neliesti... ja tebe, litovskij ubliudok - ir keiksmai, keiksmai, keiksmai... Prisimenu, kokį trejetų metų negalėdavau pakęsti žmonių su uniforminėmis sagomis - jei toks atsisėsdavo šalia, pereidavau į kitą vietą...

O viskas klostėsi taip - valdžia darė viską, kad šitai įvyktų. Visų pirma, spaudoje pasirodė straipsnių, tiksliau - keletas eilučių su šlykščiomis užuominomis, kad Romas Kalanta yra psichinis ligonis. Jos buvo pasirašytos žinomų psichiatrų, šitaip visiems laikams įrašiusių save į „baudžiamosios psichiatrijos“, šito gryno sovietinio išradimo, istoriją. O laidotuvių dieną milicija porą valandų anksčiau, nei turėjo prasidėti laidotuvės, atėmė iš artimųjų karstą ir, nepaisydama protestų, privertė laidoti, neprileisdama nieko prie kapo. Į laidotuves susirinkusi minia, sužinojusi, kad yra apgauta, kad laidotuvės jau įvyko, savaime siūbtelėjo iš Vilijampolės į miesto centrą. Priekyje jos buvo daugiausia jauni žmonės, hipiuojantys, Romo draugai ir bičiuliai, susikibę rankomis. Jau nebe minia, o susilydęs į vieną kūną gyvas tvarinys įžengė į Laisvės alėją. Šaukdami: „Laisvę Lietuvai“, jie vieningomis gretomis tarsi viską nušluojanti potvynio banga pasiekė miesto sodą, kur ir įvyko Romo Kalantos aukos pašventinimo mitingas. Stukačių darytose nuotraukose matyti jauni, gražūs, įkvėpti veidai, tokiais ir likę istorijai miesto, vardu Kaunas, kur kiekvienas žmonių susibūrimas – žmonių, staiga pajutusių savo jėgą, pavirtusių iš minios į dvasinį kūną - tegul tai bus bokso ar kitos varžybos, nieko bendra su politika neturinčios - visada baigdavosi vienodai ir visada netikėtai: Laisvę Lietuvai, laisvę Lietuvai!!!

O paskui buvo naktis – svaigi laisvės naktis. Prasivėrė dangūs, ir laisvės liepsnos liežuviai nors akimirkai, nors trumpam nudegino mūsų sielas. Taip penktojo šeštojo XX a. dešimtmečio karta įprasmino savo buvimą, savo ištikimybę Lietuvos istorijos tradicijai, kai kas 20–30 metų nenumaldoma seka kildavo sukilimai, maištai, sąjūdžiai. Ir nors dauguma jų baigdavosi pralaimėjimais, bet tas, kuris įkvėpdavo laisvės, jos deguonies, jos liepsnos, tas visam gyvenimui žinojo (bet nemokėjo kitiems, to nepatyrusiems, papasakoti), kas yra laisvė, kas yra liepsna ir kas yra tas deguonis, kuriuo ši liepsna yra gyva...

Algirdas Patackas

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu