Trumpo administracijos užsienio politika neretai primena absurdo teatrą. Tačiau kartais – visai netyčia – iš chaoso gali gimti visai nebloga idėja. Štai paaiškėjo, kad valstybės sekretorius Rexas Tillersonas ėmėsi peržiūrėti Valstybės departamento misijos aprašymą, kur didžiausias dėmesys yra skiriamas „saugumo, klestėjimo ir amerikiečių interesų visame pasaulyje“ užtikrinimui. Vašingtono ekspertai yra pasipiktinę, kad „demokratijos skatinimas“ nebėra išaukštinamas kaip pagrindinis JAV užsienio politikos tikslas. „Anksčiau mes norėjome teisingo ir demokratiško pasaulio, o dabar, panašu, nebenorime... Ši žinutė labai patiks visiems pasaulio diktatoriams“, – pasipiktino George’o W. Busho „demokratijos caras“ Elliotas Abramsas.
Tačiau tai yra tas pats, kaip sakyti, kad bet kuris dvasininkas, negalintis pažadėti, jog išnaikins visas pasaulio nuodėmes, yra velnio įrankis. Gal laikas plačiai atmerkti akis ir pripažinti baisius dalykus, kuriuos Amerika yra padariusi pasaulyje demokratijos vardan.
JAV periodiškai pažada paskleisti demokratiją po pasaulį nuo tada, kai 1913 metais prezidentas Woodrow Wilsonas pareiškė: „Aš išmokysiu Pietų Amerikos respublikas išsirinkti gerus žmones!“ Demokratija yra tokia svarbi, kad JAV vyriausybė nesutinka likti nuošaly, kai kitų šalių rinkėjai daro ne tai, ką, mūsų vyriausybės nuomone, turėtų. Nuo 1946 metų JAV įsikišo – dažniausiai slapta – į daugiau nei 80 užsienio rinkimų, kad padėtų savo remiamam kandidatui ar partijai.
2005-ųjų inauguracijos kalboje George’as W. Bushas pareiškė, kad JAV „inicijuos ir rems demokratinių judėjimų ir institucijų plėtrą visose tautose ir kultūrose, su galutiniu tikslu užbaigti tironiją pasaulyje“. Vašingtonas entuziastingai tam pritarė, o štai likęs pasaulis daigiau dėmesio skyrė prezidento paramai visiems tironams, kurie tik prisijungė prie jo „karo su terorizmu“.
Prezidentas Barackas Obama turėjo sugrąžinti JAV užsienio politikai garbingumą. 2011-aisiai jis Libijos bombardavimą pavaizdavo kaip demokratinių vertybių triumfą. Žuvus Libijos diktatoriui Muammarui Gaddafi, Obama pareiškė, kad šalies gyventojai „galės patys nuspręsti savo likimą naujoje ir demokratiškoje Libijoje“. Tačiau kilo nekontroliuojamas smurtas, nusinešęs tūstančius aukų (įskaitant 4 amerikiečius Bengazyje 2012-aisiais). Demokratijos vardu jis nusprendė ir ginkluoti pusiau teroristines grupuotes Sirijos pilietiniame kare, taip tik pagilindamas konfliktą, nusinešusį tūkstančius gyvybių ir sukūrusį milijonus pabėgėlių.
Demokratijos skatinimas suteikia JAV įstatymų leidėjams teisę kištis į vidaus reikalus praktiškai bet kuriame pasaulio kampelyje. Nacionalinis demokratijos labdaros fondas, sukurtas 1983-aisiais, buvo pagautas besikišantis į rinkimus Prancūzijoje, Panamoje, Kosta Rikoje, Ukrainoje, Venesueloje, Nikaragvoje, Rusijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse. Valstybės departamentas taip pat turi ilgą tokių liapsusų sąrašą, įskaitant milžiniškas investicijas į tuščias pastangas inicijuoti demokratiją Irake ir Afganistane.
Geriausia savo forma, demokratija yra nuostabi valdymo forma, tačiau daugybė taip vadinamų šiandienos demokratijų yra paprasčiausi pasirenkamieji despotizmai. Daug demokratijų yra tapusios kleptokratijomis, kur valdymas yra neatsiejamas nuo plėšikavimo.
Kai kuriose šalyse rinkiminės pergalės įteisinamos masiškai naikinant rinkėjus. Geriausias to pavyzdys yra Filipinai, kur vyriausybė nužudė 7 tūkstančius įtariamųjų narkotikų vartojimu ir prekyba, įkaitant kelis merus. Po to, kai prezidentas Rodrigo Duterte viešai pareiškė, kad „su džiaugsmu paskers“ tris milijonus narkotikų vartotojų, Trumpas jam paskambino ir, kaip rodo nutekinta pokalbio stenograma, pasakė: „Noriu jus pasveikinti, nes girdėjau, kaip puikiai sprendžiate narkotikų problemą.“ Trumpas taip pat pasveikino Turkijos prezidentą Recepą Erdoganą po šio pergalės referendume, suteikiančiame jam beveik diktatoriškas galias.
Laikas prisipažinti, kad Amerika neturi galių visko, ką paliečia, paversti demokratija. Pasak „Freedom House“ ataskaitos, dar iki Trumpo rinkimų daugiau nei 100 valstybių užfiksuotas demokratijos sumažėjimas nuo 2005-ųjų.
Vietoj to, kad visiškai atsisakytų bet kokių moralinių užsienio politikos tikslų, Vašingtonas verčiau turėtų imtis griežtos „sąžiningo demokratijos skatinimo“ politikos. Daugiau jokio slapto kišimosi į rinkimus užsienyje, plonu demokratijos šydu prisidengusių diktatorių aukštinimo ir autoritarinių režimų finansavimo. Tačiau tikimybė, kad taip nutiks, yra lygi tikimybei, kad nuo šiol Trumpo „Twitter“ žinutės bus racionalios ir gerai apgalvotos.
