Šį ketvirtadienį, rugsėjo 18 d., škotai pradėjo balsavimą referendume, kuriame spręs, ar Škotija turėtų tapti nepriklausoma šalimi. Kiek anksčiau, rugsėjo 6 d., apklausos pirmą kartą parodė, kad nedidelė dauguma referendume teisę balsuoti turinčių rinkėjų pasisako už atsiskyrimą nuo Jungtinės Karalystės – 300 m. senumo sąjungos tarp Škotijos, Anglijos ir Velso (Šiaurės Airija prisidėjo kur kas vėliau).
Būtent šis rezultatas nulėmė tokį lenktynių karštį, kuris vos prieš mėnesį atrodė neįmanomas, kuomet už nepriklausomybę pasisakanti stovykla apklausose atsiliko per daugiau nei 20 procentinių dalių. Nors paskutinės apklausos „Yes Scotland“ kampanijai buvo nebe tokios palankios, tačiau referendumo baigties prognozuoti nesiryžta net ir didžiausi ekspertai.
Tai reiškia, kad škotų nepriklausomybės idėja dabar yra arčiausiai realybės nuo pat 1707-ųjų, kuomet Škotija, iki to laiko beveik tūkstantį metų praleidusi kaip nepriklausoma karalystė, tačiau kuriai tuo metu smarkiai trūko lėšų, su Anglija pasirašė „Sąjungos aktą“.
Politinis fonas
Škotijos nacionalinė partija (SNP) susiformavo prieš 80 metų su tikslu siekti Škotijos nepriklausomybės. Praėjusio amžiaus10 deš. pabaigoje, atsakydama į rinkėjų pageidavimus Škotijoje, Velse bei Šiaurės Airijoje, JK vyriausybė suteikė daugiau galių naujai suformuotoms tų šalių vyriausybėms. Pavyzdžiui, naujai įkurtas Škotijos Parlamentas gavo įgaliojimą leisti įstatymus, susijusius su švietimu, aplinkosauga ir sveikata. Škotija taip pat ir toliau siuntė savo įstatymų leidėjus į Britanijos Parlamentą Londone, kurio narius sudaro politikai iš visų sąjungos dalių, ir kuris sprendžia su gynyba, užsienio politika ir ekonomika susijusius klausimus.
Tačiau tik po to, kai SNP 2011 m. didele balsų dauguma pasiekė pergalę Škotijos Parlamento rinkimuose, partijai pagaliau užteko vietų inicijuoti ir priimti referendumo įstatymo projektą. Tuo metu apklausos rodė, kad škotai nepritaria nepriklausomybei santykiu du prieš vieną. Nepaisant to, SP lyderis Alexas Salmondas pažadėjo surengti balsavimą, ir praėjusią žiemą, susitarimu su Britanijos ministru pirmininku Davidu Cameronu, kuris pažadėjo gerbti referendumo rezultatus, buvo nustatyta šią savaitę vykstančio referendumo data. Rinkėjams buvo užduotas paprastas „taip“ arba „ne“ klausimas: „Ar Škotija turėtų tapti nepriklausoma šalimi?“
Yra ne viena problema, iš kurių kai kurios yra ilgalaikės, o kitos kiek naujesnės, galinčios motyvuoti rinkėjus pasirinkti variantą „taip“. Visų pirma, daugelis škotų rinkėjų turi kitokius prioritetus nei rinkėjai likusioje JK. Pavyzdžiui, Davido Camerono konservatorių partija šiuo metu yra vadovaujanti partija JK koalicinėje vyriausybėje, tačiau patys škotai per paskutinius 2010 m. rinkimus į Britanijos Parlamentą Vestminsteryje išsiuntė tik vieną konservatorių įstatymų leidėją iš visų 59 Škotijos parlamentarų. Škotijos išlaidos taip pat viršija JK vidurkį, ir Škotijos Parlamentas smarkiai priešinosi griežtoms ekonominėms suvaržymo priemonėms, kurias vykstant euro zonos ekonominei krizei priėmė konservatorių vadovaujama vyriausybė.
Kampanija „Taip“ teigia, kad Škotijai reikia „pilno fiskalinių galių diapazono“ sukurti „sąžiningesnę, daugiau galių turinčią ir teisingesnę šalį“ – iš dalies per įplaukas iš naftos, išgaunamos netoli Škotijos Šiaurės jūros kranto, kurias, Salmondo teigimu, JK išleido ne pagal paskirtį. Iš tiesų, kampanija „Taip“ yra ypatingai populiari tarp dirbančiosios klasės rinkėjų. Šis nuomonių išsiskyrimas buvo ypač akivaizdus dvejuose debatuose tarp Salmondo ir Alistairo Darlingo, škotų politiko ir buvusio kanclerio, vadovaujančio už narystę sąjungoje pasisakančiai kampanijai „Better Together“. Stiprus Salmondo pasirodymas antruosiuose debatuose taip pat galėjo prisidėti prie dabar pastebimo „Taip“ kampanijos išsiveržimo apklausose.
Svarbiausi žaidėjai
Škotų nacionalistai: Kampanija „Taip“ tvirtina, kad, iš esmės, Škotijai nereikia likusios JK. Jos lyderiai nurodo, kad nepriklausomai Škotijai atitektų apie 90 proc. visų įplaukų iš Šiaurės jūros naftos, kurios paverstų vienam gyventojui tenkantį BVP hipotetiškai aukštesniu nei Italijos. Salmondas taip pat teigė, kad JK konservatorių vadovaujamos vyriausybės sprendimai pagilino Škotijos nelygybę ir kad, dėl principo ir praktiškumo, „sprendimai dėl Škotijos turėtų būti priimami tų žmonių, kuriems Škotija rūpi labiausiai: tų, kurie čia gyvena ir dirba“.
JK partijų lyderiai: Rugsėjo 6 d. apklausa išgąsdino trijų didžiausių Vestminsterio partijų politikus, įskaitant konservatorių lyderį Davidą Cameroną, Edą Milibandą iš leiboristų partijos ir liberaldemokratą Nicką Cleggą, iš kurių visi kartu nukeliavo į Škotiją pasisakyti už būtinybę likti sąjungoje. Vienas po kito, jie pažadėjo miglotai apibrėžtas „naujas galias“ Škotijai, jeigu šalis liks JK sudėtyje. Akivaizdu, kodėl jie jaučiasi įsprausti į kampą: jeigu Škotija taps nepriklausoma, kai kuriais skaičiavimai, tai 8,3 proc. sumažintų visą JK populiaciją ir kartu su ja pasiimtų 9,2 proc. BVP. Kaip simbolinį solidarumo gestą, Cameronas ir jo sąjungininkai taip pat įsakė virš ministro pirmininko kabineto Downingo gatvėje iškelti Škotijos vėliavą. Tiesa, keliama į viršų ji nukrito.
Rinkėjai: Referendume balsuoti užsiregistravo apie 4,2 mln. žmonių – maždaug 97 proc. visų teisę balsuoti turinčių rinkėjų, o tūkstančiai jau atidavė savo balsą paštu. Balsuoti teisę turi ir Škotijoje gyvenantys ES šalių piliečiai bei vyresni nei 16 metų asmenys. Tačiau, su retomis išimtimis, už Škotijos ribų gyvenantys škotai teisės balsuoti šiame referendume neturi. Tai reiškia, kad šalyje yra šimtai tūkstančių ne škotų, kurie gali balsuoti, ir šimtai tūkstančių Škotijos išeivių, kurie to daryti negali.
Rinkos: JK naudojama valiuta, svaras sterlingų, kurio ateitimi dabar labai smarkiai abejojama, po rugsėjo 6 d. apklausos, parodžiusios, kad balsai už nepriklausomybę veržiasi į priekį, nusmuko žemiausiai per 10 mėnesių. Kai kurioms Škotijos kompanijoms pagrasinus persikėlimu į Angliją, jeigu referendumas dėl nepriklausomybės įvyks, Salmondas į savo pusę palenkė kitus šalies verslo lyderius.
Žiniasklaida: Pusėmis pasidalino ir laikraščiai Škotijoje bei visoje JK. Škotijos „Sunday Herald“ nesnaudė ir tapo pirmuoju Škotijos leidiniu, dar gegužės mėnesį paskelbusiu paramą Škotijos nepriklausomybei. „The Mail on Sunday“, kurio pagrindinė būstinė yra įsikūrusi Londone, škotams šį savaitgalį parašė: „Prašome pasilikti“.
Kas dabar?
Ar pasaulis penktadienį pabus kartu su nauja šalimi? Nesvarbu, ką nuspręs rinkėjai, nebūtinai. Jeigu škotai balsuos „taip“ už nepriklausomybę, tai reikš ilgas derybas, kurios, Salmondo teigimu, baigsis per Škotijos nepriklausomybės dieną 2016 m. kovo 24 d. Nepriklausomybės priėmimas bus sudarytas iš tokių problemų sprendimo, kaip tai, kokią valiutą naudos Škotija – Britanijos svarą? Eurą? Škotijos svarą?, kur perkelti šiuo metu Škotijoje saugomus branduolinius ginklus, bei kaip padalinti įplaukas už Šiaurės jūros naftą. Jeigu škotai balsuos „ne“ ir JK lyderiai laikysis savo pažadų, tuomet Škotija vis tiek gali gauti daugiau galių nei jų turėjo iki referendumo.
