2016 metų JAV prezidento rinkimai nebuvo suklastoti Maskvos, o kandidatas į valstybės sekretorius Rexas Tillersonas nėra KGB agentas. Tačiau Donaldas Trumpas bando atnaujinti pašlijusius JAV santykius su Rusija ir užmegzti konstruktyvų dialogą. Už tai jam turėtų būti plojama, tačiau jis beveik kaltinamas šalies išdavimu. Panagrinėkime abu Trumpui skirtus kaltinimus atskirai.
Visų pirma, CŽV tariamai tiki, jog Rusijai patinka Trumpas, Maskvos programišiai įsilaužė į demokratų elektroninius laiškus ir įslaptintą informaciją platino „WikiLeaks“ tinklalapyje, siekdami padėti respublikonų kandidatui. Jeigu tokie kaltinimai yra teisingi, tai yra labai blogos naujienos, ir tai reikia kuo greičiau ištirti.
Trumpas blogai elgiasi kritikuodamas CŽV neturėdamas visų faktų. Senato daugumos lyderis Mitchas McConnellas palaikydamas Kongreso svarstymą dėl Rusijos veiksmų rinkimų metu elgiasi tinkamai. Konservatorius Davidas Frumas, „The Atlantic“ vyresnysis redaktorius ir „Policy Exchange“ pirmininkas, pateikia penkis klausimus, į kuriuos visuomenei reikia atsakymų: į kur buvo įsilaužta, kada tiksliai tai įvyko, ar tai buvo koordinuoti veiksmai, ar yra kokių nors finansinių ryšių ir ar Rusija tai daro ir kitur?
Tačiau vienas svarbiausių klausimų, kurių neklausia Frumas, yra tas, ar Rusijos veiksmai galėjo pakeisti 2016 metų rinkimų rezultatus?. Atsakymas į šį klausimą praktiškai garantuotai yra „ne“. „WikiLeaks“ tinklalapyje patalpinta informacija buvo nelabai aktuali kampanijos metu, o Trumpo žmonės netgi skundėsi, jog išviešintų elektroninių laiškų istorija nublanko prieš garsųjį įrašą, kuriame Trumpas kalba apie „moterų grabaliojimą“. FTB vykdomas Clinton elektroninių laiškų tyrimas rinkimų procesui turėjo kur kas daugiau įtakos nei bet kokie KGB veiksmai. Kam dirbo ši agentūra? Šiaurės Korėjai?
Rusijos įsikišimo tyrimo reikalaujančių senatorių pagrindą sudaro Chuckas Schumeris, Jackas Reedas, Johnas McCainas ir Lindsey Grahamas – du demokratai, siekiantys šiuo klausimu prisivilioti balsų, ir du respublikonai, kurie yra iškilūs neokonservatoriai, besilaikantys „vanagiško“ konsensuso, ilgai dominavusio Vašingtone. Konsensuso, Rusiją vertinančio kaip nuolatinę ir didelę grėsmę Vakarų saugumui.
Trumpo šalininkams viskas atrodo kitaip. Jiems Šaltasis karas buvo kova prieš ateistinę ir socialistinę supergalią, kurią reikėjo laimėti. Šaltajam karui pasibaigus ir Rusijai grįžus prie savo krikščioniškų šaknų, Maskva iš priešo pavirto į kultūrinį sąjungininką daug svarbesnėje kovoje su radikaliuoju islamu. Trumpo šalininkai Vladimirą Putiną laiko tradicinių vertybių sergėtoju ir nuoširdžiai stebisi, kodėl Amerika apsimeta, kad jo nekenčia, nors jis Sirijoje kovoja toje pačioje pusėje kaip ir amerikiečiai.
Reikalas tas, kad jis nėra toje pačioje pusėje. Putinas kovoja ne už demokratiją, o už prezidentą Basharą al-Assadą, kad valdžioje išlaikytų Maskvai strategiškai naudingą kraugerišką diktatorių. Rusofilų entuziazmas dėl Putino yra toks pats trumparegiškas, kaip dažnai pasitaikanti neokonservatorių obsesija karu. Tarp šių dviejų pozicijų yra trečioji, pati racionaliausia. Kol kas atrodo, jog kaip tik jos laikosi Trumpas.
Pakalbėkime apie Rexą Tillersoną, kitų Trumpui metamų kaltinimų subjektą. Taip, Tillersonas pažįsta Putiną ir yra turėjęs su juo reikalų. Ar tai neparodo, kad jis kaip tik yra kvalifikuotas darbui su Rusija? Jis taip pat gavo Rusijos Draugystės medalį, tačiau šį apdovanojimą yra gavęs ir Kanterberio arkivyskupas bei buvęs Kanados premjeras. Jeigu šie du asmenys taip pat yra KGB nariai, tada pasaulis turi labai didelių problemų.
Taip, Tillesonas nepritarė Rusijai skirtoms sankcijomis, tačiau tai yra logiška žinant, jog jis yra nuo sankcijų jau nukentėjusios kompanijos „ExxonMobil“ prezidentas. Jis yra verslininkas. Trumpas į savo administraciją renka „mini Trumpus“: senstelėjusius, baltaodžius verslininkus, kurie pasaulį mato kaip skirtingų faktorių balansą ir nesivadovauja pakiliomis fantazijomis apie tarptautinius santykius.
Įtariu, kad jų nemotyvuoja slavofilija ar aistra Rusijos stačiatikybei. Jie Putiną mato tokį, koks jis yra iš tiesų – didelių ambicijų turintį žmogų prastoje pozicijoje. Rusijos ekonomika ir armija yra pasenusios ir ne itin stiprios, o šalis yra apsupta NATO narių, kurios pasiryžusios bendrai gynybai. Viskas, ką turi Putinas, tai krūva programišių ir didelis atominių ginklų arsenalas, o pastarasis yra pagrindinė priežastis, kodėl su juo vis dar turime elgtis labai atsargiai.
Kodėl Amerikai su Putinu nepasikalbėjus? Kodėl nepripažinus, jog Amerika negali valdyti viso pasaulio, kad kitos šalys turi strateginių interesų? Labiausiai Trumpas žavi tuo, kad nors jis Ameriką ir laiko didžia šalimi, vis tiek atvirai šneka apie jos problemas ir trūkumus bei nesutinka pripažinti jos teisės į pasaulinį viešpatavimą. Kažkur tarp Obamos atsitraukimo iš Vidurio Rytų ir Busho invazijos yra strategija, pagrįsta atsargiais nacionaliniais interesais. Nuoširdžiai tikiuosi, jog Trumpas jos imsis.
Timothy Stanley, britų istorikas ir „Daily Telegraph“ tinklaraštininkas, knygos „Citizen Hollywood: How the Collaboration Between L.A. and D.C. Revolutionized American Politics“ autorius
