Skaitmeninės technologijos keičia mūsų rašymą ir skaitymą. Ar jos keičia ir mūsų protus – o jei taip, į gera ar į bloga?
Dabar skaitome daugiau, nei bet kada anksčiau – pagal vieną tyrimą, tris kartus daugiau, nei 1980 m. Bet skaitome mes kitaip. Apsidairykite keleivių pilname traukinio vagone ir tikriausiai išvysite daugiau skaitytojų, nosis įbedusių į telefonus ar planšetes, o ne laikraščius ar knygas.
Mes ir rašome kitaip. Ne taip seniai žmonės susitikimuose ir paskaitose užrašus įnirtingai skrebeno rašikliais. Dabar kalbas ir pristatymus lygi karštligiškas kompiuterių klaviatūrų tarškėjimas.
Vieni sako „valio“. Išmanieji telefonai ir planšetės praplečia mūsų pasaulius. Dabar nuo didžiulių knygynuose sukauptų lobių mus skiria tik keletas judesių pele. Sudie pečius lenkiantys vadovėliai, dulkėtų popierių bokštai, rašalo dėmės ir nutirpusios rankos.
Tačiau kiti nerimauja, jog skaitmeninio amžiaus pranašumai gaunami ne už dyką. Ar visi tie peržvelgimai, persukinėjimai, šokinėjimai tarp elektroninių ekranų silpnina gebėjimą išlaikyti dėmesį ir trukdo gilesniam skaitymui? Ar yra kažkas specialaus rašyme ant popieriaus, ko spausdinimas negali atkartoti?
Žinoma, kelio atgal nėra. Skaitmeniniai ekranai bus dar ilgai. Bet jeigu jie veikia tai, kaip mes skaitome ir rašome, turime tai žinoti, kad galėtume padidinti jų teikiamą naudą ir sumažinti neigiamas puses. Ir tai sužinoti turime kuo greičiau. Daugelyje mokyklų jau dabar auga dėmesys spausdinimui, kartais rašymo ranka įgūdžių sąskaita. Ar kai šie vaikai suaugs, jiems dėl to bus geriau ar blogiau?
Tendencijos neramina
Grėsmingų, neteisingų ar netgi išgalvotų įspėjimų apie naujas technologijas istorija ilga. Maždaug prieš 2500 metų Sokratas pasmerkė raštą, sakydamas, kad jis sugadins atmintį ir suteiks žinojimo iliuziją, o ne tikrąjį žinojimą.
Aštuntajame XX a. dešimtmetyje buvo labai susirūpinta dėl skaičiuotuvų naudojimo mokyklose. Dabar nerimaujama dėl mūsų skaitymo ir rašymo įpročių kaitos, ir, kaip rodo kai kurie tyrimai, ne be pagrindo.
Maždaug prieš metus, Pam Mueller, doktorantūros studentė Prinstono universitete, pamiršo pasiimti į paskaitą nešiojamąjį kompiuterį ir turėjo tenkintis senamadišku rašikliu ir popieriumi. „Pajutau, kad iš paskaitos tądien gavau daug daugiau,“ sako ji.
Ji užsiminė apie tai savo vadovui Danieliui Oppenheimeriui, dabar dirbančiam Kalifornijos universitete, Los Andžele. Po kelių dienų, įnirtingai spausdindamas klaviatūra susitikime, Oppenheimeris staiga suvokė, kad nors užsirašė beveik viską, ką žmonės šneka, jis praktiškai neturėjo supratimo, apie ką jie kalba. Tad du psichologai nutarė atlikti keletą eksperimentų, palyginančių užsirašinėjimą ranka ir spausdinant kompiuteriu.
Jie išsiaiškino, kad ranka medžiagą užsirašinėję studentai bendrai paskaitos turinį suprato geriau ir atsiminė daugiau. Mueller mano, kad spausdinant nemąstant, galima užrašyti daugiau medžiagos, tačiau tai pasiekiama dėmesio sąskaita. Kadangi rašome daug lėčiau, nei galime spausdinti, užsirašinėdami žmonės turi idėjas pergalvoti ir nuspręsti, ką verta užsirašyti.
Dar prieš šiais metais pasirodant jos tyrimui, jau buvo augantis nešiojamųjų kompiuterių naudojimo auditorijose ir klasėse draudimo judėjimas.
Skaitmeniniai prietaisai blaško dėmesį
Kai prieš akis nešiojamasis kompiuteris, labai knieti panaršyti internete, pasitikrinti paštą ar peržiūrėti naujausią populiarų video. Nenuostabu, kad nuo tokios daugiaveikos nukenčia darbo efektyvumas – ir ne tik jūsų, bet ir esančių šalia, kurių dėmesį irgi blaško jūsų strakaliojimas po ekraną.
Blaškymasis yra problema ne tik klasėse. Tai gali padėti paaiškinti daugelio tyrimų rezultatus, rodančius, kad perskaityti el. dokumentai prasčiau suprantami. Net jei esate taip pasinėrę į romaną, kad visai nemasina apsilankymas Facebooke, vis vien ekrane gali iššokti pranešimai ir jus išblaškyti. O kai kurios knygos dabar jau būna su įmontuotu blaškymu – įdėta video medžiaga ir interneto nuorodomis.
Žinoma, elektroniniuose vadovėliuose tokie papildymai turėtų padėti studentams mokytis. Bet kai kuri tyrimai rodo, kad jie veikiau gali blaškyti. Spaudinėdami pernelyg daug nuorodų, studentai gali pamesti studijuojamo dalyko giją. Ir nepaisant didžiulių postūmių šioje srityje, pastabų pridėjimas el. knygose tebelieka sudėtingas ir ne itin patenkinantis.
Dar nepublikuotame tyrime, Anne Mangen iš Stavanger universiteto Skaitymo centro Norvegijoje paprašė savanorių perskaityti pasaką Kindle DX skaitykle – kurioje yra el. rašalo ekranas – arba bukleto forma. „Skaičiusieji popierinį variantą gebėjo geriau atkurti siužetą, nei skaičiusieji Kindle“, - sako ji. Taip pat jie beveik dvigubai geriau sudėliojo 14 siužeto įvykių teisinga seka.
Kodėl taip yra? Mangen ir kitų nuomone, tai iš dalies gali būti susiję su tuo, kaip gerai suvokiame, kur skaitymo metu esame. Popierinės knygos ar žurnalo atveju, būna pilna fizinių užuominų, padedančių orientuotis. Pavyzdžiui, galima prisiminti, kad tam tikras skyrius yra perskaičius maždaug trečdalį knygos, apatinėje dešinio puslapio pusėje. Bet naudodamiesi el. skaitykle, neturime fizinio pojūčio, kiek jau knygos perskaitėme, o teksto pozicija puslapyje paprastai nebūna fiksuota.
Rašant klaviatūra kinta mąstymas
Šis ir kiti tyrimai rodo, kad iš spausdinto žodžio gauname daugiau. Tačiau Mangen įspėja dėl plačių išvadų darymo, remiantis nedideliais tyrimais, kuriuose naudoti tam tikri formatai. O didysis klausimas yra ne tai, ar gauname daugiau iš tam tikro atspausdinto turinio, nei iš perskaityto skaitmeniniame prietaise, o ar skaitymas ekrane kaip nors nuspalvoja paties skaitymo potyrį, nežiūrint formato.
Daug kas nerimauja, kad dabartinė internetinio skaitymo kultūra – su paraštėse mirgančiomis reklamomis, nuo pusės pasakojimo atitraukiančiomis nuorodomis ir t. t. – kenkia mūsų gebėjimui išlaikyti giliam skaitymui būtiną dėmesį, būtiną sekti, tarkime, sudėtingų literatūros kūrinių vingiu ir posūkius. Tokie nuogąstavimai jau paskatino „lėtojo skaitymo“ judėjimo susiformavimą.
Lygiai taip pat nerimaujama ir dėl to, ar spausdinimas, o ne rašymas ranka, keičia tai, kaip tvarkome ir atsimename informaciją. Kitaip tariant, ar tai keičia mūsų mąstyseną? Jaunų vaikų atveju atsakymas yra „taip“. Raidžių mokymasis, rašant jas ranka, sukuria išmatuojamus pokyčius smegenų veikloje, lyginant su jų spausdinimu. Tačiau, kiek spausdinimas ir skaitymas ekrane veikia paauglius ir suaugusiuosius, toli gražu nėra aišku.
Tokius sudėtingus klausimus ir jų niuansus tirti sunku, ypač turint galvoje sparčią technologijos pažangą. Bet švietimo autoritetams skubant priimti svarbius sprendimus, pavyzdžiui, planšečių naudojimą klasėse ar nešiojamųjų kompiuterių uždraudimą auditorijose, atsakymų reikia skubiai. „Nelaimei, daug pozicijų remiasi seklia žinių baze“, - sako Mangen.
Sokratas buvo teisus, teikdamas, kad raštas pakeis žinojimo prigimtį. Ir dabar, visur esančių skaitmeninių technologijų ir prieinamo interneto ryšio amžiuje, vienas dalykas aiškus kaip dieną: žinojimo esmė kinta vėl.
Įrašyta prote
Skaitymas nėra instinktas. Būdami vaikai turime to mokytis nuo pačių pradžių. Pratiname smegenis skaityti, palaipsniui stiprindami jungtis tarp kritiškai svarbių zonų: tarp atpažįstančių vaizdinę raidės formą, pasakančių mums, kaip skamba žodžiai, kaip fiziškai jį ištarti ir taip toliau.
Rašymas ranka padeda sujungti šias smegenų jungtis. Mokydamiesi rašyti, pajungiame motorines smegenų dalis, kontroliuojančias fizinius judesius. Kai skaitome, aktyvuojamos tos pačios smegenų sritys – tai rodo, kad skaitydami iš esmės mes juos mintyse rašome.
Neurologė Karin James iš Indianos universiteto Bloomingtone išsiaiškino, kad maži vaikai geriau atpažįsta naujas raides, kai jas iš mokosi rašydami, nei spausdindami ar sekdami. James taip pat parodė, kad kai kurie skaitančių suaugusiųjų smegenų regionai, įsijungiantys skaitant, tampa aktyvūs ir vaikams, ieškantiems raidės, kurią išmoko rašyti ranka – bet ne vaikams, kurie raidžių mokėsi jas spausdindami.
Atrodo, tai stiprus rašymo ranka svarbos įrodymas, bet James perspėja, kad tik dėl to, kad suaugusieji naudoja tam tikras jungtis, nebūtinai reiškia, kad tai vienintelės įmanomas jų sujungimo būdas. „Mūsų smegenys gali prisitaikyti,“ sako ji. „Galbūt visai gerai būtų pradėti ir nuo spausdinimo – ir tam reikėtų visai kito smegenų tinklo ir išmokti skaityti taip. Mes dar nežinome.“
Dalis problemos yra tai, kad spausdinimas neįdiegia tokio rašmens supratimo ar raidės formos, kaip rašymas ranka. „Jei vaikui rodoma tik viena tipiška A, jie nesupras, kad kitos A formos yra tas pats dalykas“, - sako James. Tuo tarp netvarkingas ir nevienodas raštas, kuris būdingas vaikams (ir daugeliui suaugusiųjų), gali padėti jiems susitvarkyti su daugeliu šriftų ir raidžių formų.
Tad rašymas ranka yra svarbi mokymosi skaityti dalis – bet ar rašysenos tipas yra svarbu? Kai kurios mokyklos nustojo mokyti rašyti kursyvu ar sujungti rašmenis. Pavyzdžiui, JAV tai nebėra nacionalinių reikalavimų, patvirtintų 46 valstijose, dalis, nors kai kurios valstijos šiuos reikalavimus grąžino dėl visuomenės spaudimo. Tačiau kalbant apie mokymąsi skaityti, James išsiaiškino, kad rašymas kursyvu nieko nepriduoda. „Atrodo, svarbus tik bet koks raidės kūrimas rankomis“, - sako ji.
Tiffany O'Callaghan, New Scientist № 2993
