„Svarbu turėti ne vien supratimą apie gyvenimą iš paukščio skrydžio perspektyvos, bet ir realiai būti panirus į situacijos tikrovę ir atkreipti dėmesį į tai, ką galima pastebėti šią akimirką aplink save“, – sako Blaise’as Cupichas, antradienį perėmęs Čikagos arkivyskupo pareigas. Rugsėjį popiežius Pranciškus paskyrė 65-erių Spokeino (Vašingtono valst.) vyskupą devintuoju Čikagos arkivyskupu.

„Nesitikėjau to ir neplanavau. Nuoširdžiai maniau, kad į pensiją išeisiu Spokeine, – sakė Cupichas. – Popiežiui atrodė kitaip.“

Čikagos arkivyskupija užima ypatingą svarbą Amerikos katalikybės sistemoje. Tai trečioji pagal dydį katalikų bendruomenė šalyje (su 2,2 mln. narių, iš kurių beveik pusė yra lotynoamerikiečiai) su didesniu nei $1 mlrd. biudžetu. Du prieš tai jai vadovavę arkivyskupai buvo paskelbti kardinolais.

Kalbama, kad Cupicho parinkime popiežius Pranciškus dalyvavo asmeniškai. Tačiau iki šiol du vyrai tiesiogiai nėra bendravę – išskyrus įprastai rašomą padėkos laišką popiežiui už paskyrimą. Greičiausiai pirmą kartą jie susitiks birželį, kai Cupichui bus įteiktas palijumas – apsiaustas, kurį popiežius uždeda visiems naujai paskirtiems arkivyskupams visame pasaulyje.

- Per spaudos konferenciją žurnalistų paklaustas apie jūsų stilių ar reputaciją Vyskupų konferencijoje, atsakėte, kad viskas, ką galėjote, – tai būti savimi. Gal tai kvailas klausimas, bet kas yra vyskupas Cupichas? Kokie jūsų būdingi bruožai? Kaip žmonės jus pažįsta?

- Spėju, kad esu savo tėvų vaikas. Manau, jog viskas, ką išmokau, kaip dirbti su žmonėmis ir prisiimti atsakomybę, yra dalykai, kurių išmokau iš savo tėvų: sunkiai dirbti, melstis, gerbti žmones, suvokti, jog neturiu visų atsakymų, kad Dievas pasirūpins situacija, jeigu mes juo pasitikėsime.
Ar galiu papasakoti porą istorijų?

- Žinoma.

- Pirmoji būtų tokia: Atsimenu vieną ypatingą šeštadienio vakarą, buvau gal aštuonerių, – o šeštadienio vakarais mes visi turėdavome išsimaudyti vonioje, nes kitą dieną eidavome į bažnyčią, ir mano mama viską suruošdavo mišioms. Mano tėvai buvo pažadėję sekmadienį paaukoti bažnyčiai 3 dolerius – tai buvo 6-asis dešimtmetis, ir tokia suma mūsų šeimai buvo visai nemenka. Mano tėvas dirbo pašto kurjeriu, o šeimoje, man atrodo, jau buvo gimę septyni vaikai. Mama tik trumpai užsiminė: „Na, jūsų tėvas rytoj gaus algą.“ Tai buvo paskutiniai jų trys doleriai. O mano širdyje liko gilaus pasitikėjimo jausmas, taip pat priklausymo bendruomenei bei įsipareigojimo suvokimas, kurie paliko man didžiulį įspūdį.

Kita istorija susijusi su mano tėčiu. Būdamas 48-erių jis susirgo Parkinsono liga, tad nebegalėjo dirbti. Vėliau, kai po reabilitacijos ir gero gydymo vėl pradėjo dirbti, įsitraukė į Šv. Vincento Pauliečio draugiją kaip savanoris. Jis eidavo nuo durų prie durų lankydamas žmones, ypač kaimo vietovėse, ir pastebėjo, kaip prastai žmonės maitinasi.

Kaip tik tais metais, 8-ajame dešimtmetyje, startavo valstybinė programa „Maistas ant ratų“. Mano tėvas kreipėsi į apskrities tarybą, kad ji įsitrauktų į programą, tačiau valdininkai kratėsi papildomo darbo. Tada jis padarė tai, ką būtų padaręs kiekvienas save gerbiantis kroatas – o jis buvo šimtaprocentinis kroatas, kaip ir aš – jam tai nepatiko, tad nusprendė pats dalyvauti rinkimuose, varžydamasis su savo partijos nariu. Jis nugalėjo vos per plauką, bet tarnavo tris kadencijas, tapdamas apskrities valdybos pirmininku, ir jie galiausiai įgyvendino programą „Maistas ant ratų“.

Šiomis istorijomis norėjau iliustruoti mintį, kad ruošiuosi dirbti su sistema, tačiau ketinu ieškoti būdų, kaip dalykai galėtų judėti į priekį, – ypač tada, kai kažką itin stipriai jaučiu, esu nusiteikęs judėti į priekį. Manau, kad šito išmokau iš savo tėvo.

- Kalbėjote apie savo motinos pasitikėjimą Bažnyčia. Tačiau mes gyvename laikais, kai toks pasitikėjimas Bažnyčia nebėra toks kaip anksčiau. Ką apie tai galvojate?

- Manau, kad tai tiesa. Tačiau, mano galva, egzistuoja bendras nepasitikėjimas institucijomis, nes jos kartais mus apvilia. Iš dalies tokia laikysena priklauso ir nuo to, kad 24 val. per parą ir 7 dienas per savaitę girdime naujienas, sąmoningai pasakojančias apie blogai veikiančius individus ar institucijas. Žiniasklaida siekia tokias žinias išryškinti ir manau, kad tai kuria nepasitikėjimą individais, žmonėmis, vadovais – taip pat ir institucijomis. Mes esame įpratę laikytis kiek nuošaliau nuo tokių dalykų, leisdami sau rodyti didesnį atlaidumą žmonių klaidoms. Tačiau turėtume užtikrinti didesnį skaidrumą bei aiškų dalykų pateikimą, kai svarbesni dalykai pakrypsta neteisinga linkme. Kartais galime tapti perdėm smulkmeniški – įžvelgti kiekvieną mažą silpnybę bei pakirsti žmonių pasitikėjimą vadovais ar institucijomis.

- Ne viena JAV vyskupija susiduria su tikinčiųjų skaičiaus mažėjimu, kunigų trūkumu, populiacijos kaita. Kokių pamokų išmokote savo ankstesnės tarnystės metais, kurios galėtų praversti naujose pareigose?

- Sakyčiau, kad tuose miestuose, kuriuose darbavausi iki šiol, turėjome kur kas mažiau tiek žmogiškųjų, tiek finansinių išteklių. Ir manau, turime būti realistai. Negalime priimti sprendimų, remdamiesi praeitos eros dalykais, kai viskas buvo visiškai kitaip. Manau, kad kaip tik dėl to kartais patiriame rimtų sunkumų...

Jeigu neįvertiname situacijos, atsižvelgdami į dabarties aplinkybes, kyla grėsmė užsidaryti ideologijos arba iliuzijos apie tai, kaip viskas turėtų būti, – nes taip buvo praeityje – narvelyje.

Manau, kad popiežius šiuo klausimu yra pasisakęs labai aiškiai. Viena iš dažnai jo kartojamų frazių yra: „tikrovė yra didesnė už idėjas“.

Manau, kad jis kaip tik šito iš mūsų prašo. Popiežius pateikia mums naują epistemologiją, naują būdą mokytis, pažinti – naują būdą sužinoti.

Išties mes galime užsidaryti savo mažame idėjos ar iliuzijos burbule, susitelkę į tai, kaip viskas buvo praeityje.
Svarbu turėti ne vien supratimą apie gyvenimą iš paukščio skrydžio perspektyvos, bet ir realiai būti panirus į tikrovę ir atkreipti dėmesį į tai, ką galima pastebėti šią akimirką aplink save.

- Ganytojiškajame laiške rašote, jog katalikai turėtų „įžengti į nežinomą erdvę ir neapibrėžtą teritoriją, pasitikėdami vienas kitu prisiimti bendrą atsakomybę už Bažnyčią, kaip savo nuosavybę“. Ką jums tai reiškia?

- Manau, tai reiškia, kad mes neturime visų atsakymų besikeičiančioms problemoms bei iššūkiams, su kuriais susiduriame. Tačiau šitai neturėtų mūsų paralyžiuoti ir neleisti bandyti judėti į priekį, juk labiausiai nepažintuose dalykuose mes ir sutinkame Kristų, kuris yra kitoks.

Turime nuostabią ištrauką iš Šventojo Rašto, kuris sako, kad „mūsų keliai nėra Dievo keliai“. Išties kartais mes nedrįstame judėti nežinomo dalyko link todėl, kad nekontroliuojame situacijos. Tuo tarpu ji yra kvietimas atsižvelgti į faktą, kad nepažinusis Dievas veikia mūsų gyvenimuose ir kviečia mus į ateitį, kurią ne mes sau kuriame, o Jis kuria mums.

Tačiau tai turime daryti kartu. Mes negalime primesti dalykų kitiems vien dėl to, kad mums kilo idėja, kaip viskas turėtų klostytis. Mes išties turime būti keliaujanti tauta. Tad aš išties esu kupinas pasitikėjimo, jei esame kartu ir jei meldžiamės – leidžiame Dievo Žodžiui išjudinti mūsų širdis, – kad Dievas atskleis mums ateitį ir mes neturime jos bijoti.

- Kiek popiežiaus Pranciškaus asmuo paveikė jus kaip kunigą, kaip vyskupą? Kaip jo darbas daro poveikį tam, ką jūs darote?

- Girdėdamas, ką sako popiežius, aš paprastai sakau, jog apie šituos dalykus kalbu jau 40 metų. Tačiau tikriausiai toks pasakymas būtų per didelis gražbyliavimas. Man tenka pripažinti, jog popiežius man asmeniškai meta iššūkį, turiu omenyje savo gyvenimo būdą, pagarbą žmonėms, turintiems kitokią nuomonę apie tai, kaip mes įsivaizduojame savo kaip vadovų vaidmenį. Mokausi, jog neprivalome jiems tiesiog pasakyti, ką Evangelija apie tai kalba, bet padėti susitikti su Kristumi ir palydėti juos.

Per savo 40 kunigystės metų aš patyriau, kad tikrai žmonės ateina pas mus kaip pas kunigus ir Bažnyčios tarnus, nes jie jau atrado, jog Dievas yra realus. Ir jie nori, kad mes tai patvirtintume, patvirtintume tą įžvalgą, tą susitikimą – tačiau ir maitintume jį.

Manau, jog labai svarbu šį dalyką turėti omenyje kiekvienam, kuris tarnauja Bažnyčioje. Arba, kaip popiežius pasakė misionieriams: „Dievas jau veikia – Šventoji Dvasia jau buvo ten dar prieš jums atvykstant.“ Šis popiežiaus akcentas privertė mane žengti žingsnį šiek tiek toliau, nei buvau lig šiol.

Gal aš jaučiau simpatiją dalykams, kuriuos jis kalba, tačiau šias simpatijas jis praturtina taip, kaip nebūčiau galėjęs įsivaizduoti arba pagalvoti. Jis provokuoja mane skverbtis kur kas giliau į tą pačią gelmę.